A.Skavičius: „Reikia siekti tik pirmųjų vietų“

Baigiantis metams pagal susiklosčiusią tradiciją buvo išrinktas geriausiųjų Klaipėdos sportininkų dešimtukas. Tarp jų mirga ne kartą šalies rekordus gerinusio ir puikiais sportiniais laimėjimais pasaulio ir Europos čempionatuose miestą garsinusio sunkiaatlečio Artūro Skavičiaus pavardė.

„Tai tikrai man ypač malonus ir širdį paglostantis įvykis. Tiesą pasakius, apie tai net nesvajojau. Tiesiog visiškai netikėta staigmena. Šis įvertinimas - paskatinimas dar intensyviau treniruotis bei labiau atsiduoti sportui“, - „Klaipėdai“ sakė 20-metis vaikinas.

Sėkmingiausi metai

- Kokiais šių metų pasiekimais labiausiai didžiuojiesi? Ir kaip manai, kurie rezultatai turėjo lemiamą kirtį, kad Tu geriausiųjų sportininkų sąraše pakilai net į penktąją poziciją?

- Manau, gan neblogai pasirodžiau šiemet vasarą Kinijoje vykusiame pasaulio čempionate – tarp bendraamžių buvau septintas. O rudenį Sicilijos saloje vykusiame Europos jaunimo (iki 20 m.) sunkiosios atletikos čempionate, stūmimo veiksmu įveikęs 190 kg štangą, iškovojau bronzos medalį. Esu įsitikinęs, kad būtent ši prizinė vieta ir nusvėrė kitų Klaipėdos sportininkų laimėjimus.

Džiugu, kad dar visai neseniai pavyko tapti uostamiestyje vykusio tarptautinio turnyro „Grand prix“ absoliučiu nugalėtoju. Taip pat šiemet pavyko pagerinti ir tris šalies rekordus.

Apskritai šie mano sportinės karjeros metai patys sėkmingiausi. Norėtųsi, kad ši sėkmė nenusigręžtų – tiesiog lydėtų ir toliau.

- Juk pasiekti rezultatai ypač svarūs. Tai vis dėlto, kodėl nesitikėjai būti nominuotas tarp geriausiųjų?

- Kaip žinia, esu kilęs iš Rokiškio. Savo gimtajame mieste jau trejus metus esu išrenkamas geriausiu sportininku, tačiau Klaipėda – daug kartų didesnis miestas ir čia kasmet užauga labai daug pajėgių sportininkų. Tiesiog manau, kad čia yra pajėgesnių ir labiau nusipelniusių atletų.

Džiugu, kad likau pastebėtas. Neapsakomas jausmas būti taip aukštai įvertintam.

Pajuto sporto trauką

- Primink, kaip susidomėjai sunkiąja atletika?

- Prieš šešerius metus šia sporto šaka pradėjo užsiminėti draugas. Nuolat įkalbinėdavo, kad treniruotis kartu su juo eičiau ir aš, tačiau šis pasiūlymas iš pradžių visiškai negundė. Bet draugas buvo atkaklus ir vieną dieną įkalbėjo kartu nueiti į sporto salę. Prisipažinsiu, pajutau, kad šis sportas skirtas man. Taip nuo tos dienos nepraleidžiu nė vienos treniruotės, o draugas jau daugiau nei prieš trejus metus atsisveikino su sunkiąja atletika.

- Kokie keliai Tave iš Rokiškio atvedė į Klaipėdą?

- Prieš dvejus metus vykusiose sunkiosios atletikos varžybose mane pastebėjo ir treniruotis Klaipėdoje įkalbėjo treneris Bronius Vyšniauskas. Kaip tik tuo metu baigiau vidurinę mokyklą, reikėjo mąstyti apie aukštąjį mokslą. O čia sudarytos puikiausios sąlygos treniruotis ir mokytis.

Kai tau padeda tarptautinės klasės treneriai ir esi viskuo aprūpintas, nereikia sukti galvos, tuomet ir rezultatai daug greičiau kyla.

- Ne kartą gerinai šalies rekordus. Koks jausmas užplūsta sielą, kai supranti, kad Tavo rezultatas geriausias šalyje?

- Jausmas malonus. Tuomet supranti, kad visas treniruočių triūsas nenuėjo perniek. Tą jausmą galėčiau sulyginti su mokinio patiriamu džiaugsmu gavus dešimtuką. Taip atsiranda stimulas pasitempti ir sau įrodyti, kad gali dar geriau.

Mintyse – čempionatas

- Kilnodamas štangas jauti malonumą ar Tau tai tapo kaip privalomas darbas?

- Daugiau malonumas nei darbas. Negi į darbą visada eičiau geros nuotaikos? Galiu pasakyti, kad į treniruotę einu kaip į šventę.

- Kaip manai, kas sportininką labiau užgrūdina: pergalės ar pralaimėjimai?

- Pralaimėjimai. Tuomet atsiranda begalinis noras atsirevanšuoti ir įrodyti, kad esi ne prastesnis. Nors pergalės džiugina ir įpareigoja dar labiau pasitempti, kad nenuleistum pasiektos kartelės.

- Kaip dabar vertini savo sportinę formą?

- Tikrai ne pati geriausia. Dabar intensyviai ruošiamės - šlifuojam techniką - pavasarį Prancūzijoje vyksiančiam Europos suaugusiųjų čempionatui. Būtent prieš čempionatą turėčiau būti geriausios sportinės formos.

Studijos universitete

- Ką patartum jauniesiems sportininkams, kurie svajoja apie sporto aukštumas?

- Siekdamas aukštumų, negali pasakyti, kad šiandien esi pavargęs ar ruošiesi su draugais linksmintis. Tiesiog įsikali sau į galvą, kad į treniruotes reikia eiti - nori to ar nenori. Mano manymu, visada per varžybas reikia mąstyti ne apie kokią penktą ar trečią vietą, o nuolat siekti pirmosios. Tik užsispyrėliškai visomis išgalėmis atsidavęs sportui gali pasiekti aukštumų.

- Tu kasdien treniruojasi vidutiniškai po keturias penkias valandas (dvi treniruotės po 2-2,5 valandos - aut. past.), dar Klaipėdos universitete antrus metus kremti kūno kultūros ir sporto pedagogikos studijas. Kaip viską spėji?

- Norint viską galima suderinti. Jei universitete - atsiskaitymas, tiesiog aukoju miego valandas, anksčiau atsikeliu ir pasimokau. O jei tenka eiti į ypač svarbias paskaitas, stengiuosi treniruotę atlikti anksčiau. Be abejo, kartais pavargstu nuo viso to ritmo, tačiau tai jau yra įaugę į kraują. Vargu ar mėnesį ištverčiau be treniruočių, tuomet, ko gero, pradėčiau kilnoti akmenis.

Net vieną dieną praleidęs treniruotę, jaučiuosi lyg nesavas. Atrodo, lyg kažko trūktų, tuomet susidaro toks įspūdis, lyg dieną praleidau visiškai nenaudingai.