Prie auksinės pergalės prisidėjo ir žinomas krepšinio specialistas Valdas Gecevičius, prieš kelis mėnesius priėmęs naują iššūkį ir tapęs golbolo rinktinės vyriausiuoju treneriu.

58 metų V.Gecevičius šių metų balandį Lietuvos golbolo rinktinės vyriausiojo trenerio poste pakeitė Šarūną Jukną, kuris Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių čempionus treniravo nuo 2017-ųjų.

"Neslėpsiu, pradžia buvo labai sunki, nes apie golbolą turėjau tik labai paviršutinišką supratimą. Prireikė laiko ir pastangų, kad perprasčiau šią sporto šaką. Įsivažiavus jau buvo šiek tiek lengviau, o mūsų pergalė atrankos turnyre atpirko visus sunkumus", – "Vilniaus dienai" sakė iš JAV, Fort Veine vykusio paralimpinio atrankos turnyro su auksine Lietuvos komanda sugrįžęs V.Gecevičius.

– Kaip nutiko, kad visą gyvenimą krepšiniui skyręs ir dar šių metų pradžioje Vilniaus "Kibirkšties" moterų komandą treniravęs žmogus staiga atsidūrė aklųjų riedulio nacionalinėje rinktinėje?

– Iš tiesų, prieš pusmetį apie tai nebuvo jokių minčių. Dirbau su krepšininkėmis, bet vasario pabaigoje mums nepavyko iškovoti Lietuvos krepšinio federacijos taurės ir ekipos vadovai nusprendė atsisakyti mano paslaugų. O po kelių dienų sulaukiau Lietuvos aklųjų sporto federacijos generalinės sekretorės Neringos Paraščiuk-Balčiūnienės skambučio. Ji pasakė, kad golbolo rinktinės laukia labai rimtas sezonas, kova dėl patekimo į 2020 m. Tokijo paralimpines žaidynes ir rinktinei reikia naujo trenerio. Man šis pasiūlymas buvo visiškai netikėtas. Sakiau, kad apie golbolą nieko nesuprantu, net taisyklių nežinau, tik esu girdėjęs, kad Lietuvos rinktinė yra pasižymėjusi pergalėmis visuose aukščiausio lygio čempionatuose – Europos, pasaulio ir paralimpinėse žaidynėse. Beje, tuo metu galėjau pasakyti tik vieno golbolo žaidėjo – Genriko Pavliukaneco pavardę, tuo mano žinios iš esmės ir baigėsi.

Tačiau tokie mano argumentai neatbaidė aklųjų sporto federacijos vadovų, jie pasakė, kad ir anksčiau su Lietuvos rinktine dirbo kitų sporto šakų specialistai, o Lietuvoje apskritai nėra golbolo trenerių. Nusprendžiau, kad jei jau jie kviečia trenerį iš visai kitos sporto šakos, vadinasi, jų reikalai tikrai labai prasti ir atsisakius geriau nuo to tikrai nebus. Žaidėjams pasakiau, kad ateinu faktiškai iš gatvės, be jokio žinių apie golbolą bagažo, tačiau tikiu, kad bendromis jėgomis galime siekti iškeltų tikslų. Jie mane suprato. Nors iš pradžių buvo visokių niuansų, nes turėjau per trumpą laiką perprasti šį žaidimą, po truputį viskas susidėliojo į savo vietas, susibūrė gan tvirtas kolektyvas, kuris tikėjo manimi, o aš pasitikėjau jais. Manau, kad to mūsų susiklausymo, pasitikėjimo ir komandinės dvasios įrodymu tapo sėkmingas Lietuvos golbolo rinktinės pasirodymas paralimpiniame atrankos turnyre.

– Kuo gali būti naudingas krepšinio specialistas golbolo žaidėjams?

– Sutinku, kad krepšinio ir golbolo treniruotėse yra tam tikri savi niuansai, tačiau trenerio darbas – tai ne tik žaidimo technikos ar taktikos lavinimas. Yra ir tam tikri visoms komandinėms sporto šakoms bendri treniruočių akcentai. Mūsų treniruotėse daug dėmesio skyrėme ir fiziniam žaidėjų pasirengimui, čia man labai padėjo fizinio rengimo treneris Ugnius Savickas. Treniravomės po penkis kartus per savaitę, neapleidome ir gynybos, metimo tobulinimo. Visgi bene svarbiausia mano kaip trenerio užduotis buvo suburti kolektyvą. Žinojau, kad pastaraisiais metais rinktinė šiek tiek pabiro, vieni žaidėjai nusprendė pasitraukti, kiti dvejojo. Reikėjo iš naujo suburti juos į vieną komandą, kad ji būtų kaip kumštis. Ir man tai pavyko padaryti.

Tokijo paralimpinėse žaidynėse mes dar subursime pajėgiausią įmanomą sudėtį, bet po jų Lietuvos golbolo rinktinės laukia labai sudėtingi laikai.

Mano manymu, golbole būtent emocinis komandos stiprumas, atsparumas yra labai svarbus, nes jei po kelių nesėkmingų epizodų žaidėjai pradeda nervintis, pasiduoda emocijoms, tada pakeisti rungtynių eigą būna labai sudėtinga. O jei sugebi išsaugoti ramybę, pasitikėjimą savimi ir komandos draugais, šansai laimėti ženkliai išauga. Būtent tai mes ir pademonstravome Amerikoje.

– Paralimpiniame atrankos turnyre patyrėte tik vieną nesėkmę, kai grupėje 4:12 nusileidote varžovams iš Turkijos. Ar po to pralaimėjimo nebuvo baimės, kad kelialapis į paralimpines žaidynes sprūsta iš rankų?

– Su turkais grupėje mes sužaidėme labai blogas, gal net blogiausias sezono rungtynes. Po jų vyrams sakiau, kad nėra prasmės net jų analizuoti, nes mes žaidėme ne savo žaidimą, nesilaikėme susitarimų ir pralošėme visais aspektais. Kita vertus, turnyro pradžioje dėl čiurnos traumos praradome vieną pagrindinių mūsų gynėjų Mantą Brazauskį, kurį laiką žaidėme be jo ir tik paskutinėse grupės rungtynėse su Argentina jis sugrįžo į rikiuotę. Taip sutapo, kad su Argentina sužaidėme labai geras rungtynes, praleidome tik 2 įvarčius ir užtikrintai laimėjome. Po tų rungtynių pasijuto, kad tapome tikra komanda, vyrai žaidė labai užtikrintai, solidžiai ir visus likusius varžovus įveikė. Nors lengva tikrai nebuvo. Ketvirtfinalyje po labai sunkios kovos įveikėme turnyro šeimininkus amerikiečius, pusfinalyje laimėjome svarbiausią viso turnyro mačą su Kinija. O finale jau turkai prieš mus neturėjo jokių šansų, buvome visais aspektais pranašesnė komanda, pasiekėme maksimalų savo sportinės formos piką ir laimėjome 7:3.

– Ar ta auksinė pergalė jums pačiam buvo saldžiausia?

– Visgi ryškiausia pergalė buvo pasiekta atrankos varžybų pusfinalyje. Mums tai buvo tarsi finalas, nes atvykome į JAV ne dėl medalių, o dėl kelialapių į paralimpines žaidynes. Laimėjome 12:5 prieš Kiniją ir po tos pergalės nuo visų mūsų pečių nukrito milžiniškas įtampos kalnas, nes pasiekėme pagrindinį, išsvajotą tikslą. Manau, kad ta pergalė buvo labai svarbi ne tik man, bet ir žaidėjams. Šiais metais turėjome pasikeitusią, atsinaujinusią rinktinę, tad žaidėjams labai norėjosi įrodyti, kad jie gali pakeisti iš rinktinės pasitraukusius lyderius, kad gali patys siekti pačių aukščiausių tikslų. Tad emocijos visomis prasmėmis buvo labai geros.

Nors realiai dar nieko nelaimėjome, bet būtent atrankos varžybose žengėme labai rimtą žingsnį lipdydami naują komandą. Tikiuosi, kad susirinkę po kelių savaičių pratęsime darbus ir tinkamai pasirengsime Europos golbolo čempionatui. 2017 m. Lietuvos rinktinė jame iškovojo auksą, tokie pat tikslai keliami ir šiais metais. Varžybos vyks Vokietijoje, tad neabejotinai į pirmą vietą bus nusitaikę ir jų šeimininkai vokiečiai, stipri yra ir Belgijos rinktinė, jau užsitikrinusi vietą paralimpinėse žaidynėse, nemalonumų gali pridaryti ir suomiai, ukrainiečiai. Varžovai stiprūs, bet mes esame čempionai ir sieksime apginti savo pozicijas. Kaip seksis – matysime, bet galiu pažadėti, kad kiekvienose rungtynėse sieksime laimėti.

– Lietuvos golbolininkai tarptautinėse varžybose jau kelis dešimtmečius išlaiko aukštai iškeltą pergalių kartelę. Kur slypi tokios sėkmės priežastys ir kokios šios sporto šakos perspektyvos Lietuvoje?

– Priežasčių reikia ieškoti Vilniuje veikusiame Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Ten mokėsi absoliuti dauguma Lietuvos golbolo rinktinės narių, jie ten pradėjo treniruotis, žaisti, sportuoti. Ten subrendo talentingų šios sporto šakos meistrų karta, kuri su puikių trenerių pagalba net kelis dešimtmečius vedė rinktinę į pergales. Prie vyresnių prisijungdavo ir jaunimas, bet dabar padėtis dramatiškai pasikeitė. Dabar visi mokiniai yra integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas, tad suburti juos į vieną golbolo komandą gan sudėtinga. Todėl faktiškai nebeturime jaunimo, golbolo čempionate dabar žaidžia tik kelios Vilniaus sporto klubo "Šaltinis" komandos, kuriose rungtyniauja veteranai ir dabartinės Lietuvos rinktinės nariai.

Tad kalbėti apie golbolo perspektyvas gan keblu. Nors Lietuvos rinktinė vis dar išlieka tarp pasaulio lyderių, kitos komandos sparčiai tobulėja ir vejasi lyderius. Lietuvos paralimpinis komitetas ir Aklųjų sporto federacija ieško sprendimų, bet viskas priklauso nuo finansų. Jei nebus pinigų – nebus ir golbolo. Realiai šiandien turime 6 rinktinės žaidėjus ir vieną jauną, 20-metį dublerį, kuriam dar reikia daug treniruotis ir mokytis. Tokijo paralimpinėse žaidynėse mes dar subursime pajėgiausią įmanomą sudėtį, bet po jų Lietuvos golbolo rinktinės laukia labai sudėtingi laikai. Vyresni žaidėjai svarsto apie karjeros rinktinėje pabaigą, o jaunimo, kuris juos pakeistų, tiesiog nėra. Tad Tokijo paralimpinės žaidynės visomis prasmėmis gali tapti Lietuvos golbolo gulbės giesme.