Pavydu tiems, kurie turėjo galimybę scenoje išvysti legendinę baleto artistę, puikią išraiškos šokio praktikę Birutę Dženkaitytę-Vabalevičienę (sceninis vardas Rūta), kurios šimtmečio jubiliejų minėjome prabėgusį rudenį. Tad norisi priminti ar supažindinti su išskirtinės charizmos menininke.

Viena iš entuziastų kartos

B. Dženkaitytė (1922–1971) buvo šokėja, aktorė, dainininkė, baleto trupės vadovė, baletmeisterė repetitorė, pedagogė, klasikinio trenažo dėstytoja, baleto trupės siela ir rūpestinga mama.

Beveik 25 gražiausius savo gyvenimo metus ji praleido Muzikinio teatro baleto trupėje. Būtent ji pokario Kaune sugebėjo sutelkti didžiulį šokio gerbėjų būrį, kurie tapo nuolatiniais teatro lankytojais vien dėl žavingosios Rūtos. Dabar jau mažai liko Muzikinio teatro artistų ir vyresniosios kartos teatro lankytojų, kurie savo akimis matė tvirtą ir spalvingą B. Dženkaitytės asmenybę.

Išraiškos šokio ir kūno plastikos paslapčių karo metais B. Dženkaitytė mokėsi Danutės Nasvytytės studijoje ir, ją baigusi, 1944 m. pradėjo dirbti Kauno muzikiniame teatre (tuomet – muzikinės komedijos teatras). Jaunutė šokėja iš karto įsiliejo į intensyvų teatro gyvenimą. Tais metais teatre dirbo nedidelė baleto artistų trupė (keturios merginos ir trys vaikinai: Marija Kajackaitė, Lidija Motiejūnaitė, Jadvyga Šalnaitė, B. Dženkaitytė, Algirdas Valiulis, Romas Šarauskas, Bronius Ruzgas), netrukus prie jų prisijungė Vytautas Čeprackas ir Venofrida Mackevičiūtė.

Tai buvo pokario entuziastų karta, su užsidegimu ir beribe meile atsidavusi kūrybai. Šokėjai dalyvavo operečių, vėliau ir operų spektakliuose. Su choreografais Vaclovu Germanavičiumi, vėliau Jurijumi Jastrebovu pastatė keletą vienaveiksmių baletų – Riccardo Drigo „Užburtąją fleitą“, „Arlekiniadą“, Carlo Maria von Weberio „Kvietimą šokiui“, Franco Leharo „Čigonų stovyklą“. Itin ryškius ir įsimintinus herojų paveikslus juose sukūrė B. Dženkaitytė.

Ji kruopščiai ruošdavo kiekvieną savo choreografinį numerį, todėl negalėjo atsistebėti kai kurių jaunų šokėjų abejingumu savo profesijai.

 

Judesys ir vokalas

B. Dženkaitytė neturėjo klasikinės baleto mokyklos pagrindų, todėl jos amplua buvo charakterinis šokis, išsiskiriantis stipriu estetiniu poveikiu, originalumu, puikia judesio plastikos ir vaidybos vienove.

Kūrybinga ir artistiška jos prigimtis, savitumas paskatino teatro režisierius B. Dženkaitytei patikėti ir vaidmenis operetėse – tai dramatiškoji Vanda Rudolfo Frimlio operetėje „Rozmari“ (šį vaidmenį labiausiai mėgo ir pati), Laja – Nico Dostalio operetėje „Klivija“, vėliau įspūdingoji grafienė de La Fasad Johanno Strausso operetėje „Vienos kraujas“.

Artistė sukūrė daugiau nei 70 didesnių ir mažesnių šokių ir vaidmenų baletuose, operose, operetėse, koncertinių choreografinių kompozicijų.

Pasak pačios B. Dženkaitytės, ji šokiui atiduodavo viską, kitaip tiesiog nemokėjo. Tokį kūrybos principą artistė įsisąmonino dar D. Nasvytytės išraiškos šokio studijoje, kuri rėmėsi Isadoros Dunkan šokio pagrindais – svarbiausia jausmas, neužgožtas jokiomis detalėmis ir smulkmenomis, tik paskui – technika.

B. Dženkaitytė buvo atsakinga šokėja, o vėliau – ir pedagogė. Ji nepaprastai kruopščiai ruošdavo kiekvieną savo choreografinį numerį, todėl negalėjo atsistebėti kai kurių jaunų šokėjų abejingumu savo profesijai ar nepagarba scenai.

B. Dženkaitytė ateities kartoms perdavė ne tik meilės kupiną požiūrį į savo profesiją, bet ir žinutę, kad šokyje visuomet svarbiausia – jausmas. Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

Šilti prisiminimai

Ilgą laiką B. Dženkaitytės scenos partneriu buvo Algirdas Valiulis, vėliau – Gediminas Bliūdžius. Jam, paties žodžiais, kolegė padėjo suprasti ir suvokti charakterio šokio paslaptis.

„Žavėjausi jos nepaprastu darbštumu, reiklumu sau ir kitiems artistams, sugebėjimu šiltai ir betarpiškai bendrauti su kolegomis, – daugiau nei prieš dvi dešimtis metų prisiminimais dalijosi buvęs ilgametis teatro baleto artistas. – Rūta turėjo kažkokią Dievo dovaną paveikti ją supančius žmones, visada tikėjai tuo, ką ji išgyvena scenoje, tikėjai jos herojėmis. Ši įtaiga persiduodavo ir mums, jos partneriams, įskeldama kūrybiškumo kibirkščių.“

G. Bliūdžiaus teigimu, žiūrovus B. Dženkaitytė kerėjo išraiškinga mimikos ir akių kalba, žavia elegancija. „Daug dėmesio Rūta skirdavo grimui, dažniausiai grimuodavosi pati ir tai darydavo labai kruopščiai, tvirtai tikėdama, kad geras grimas yra svari jos kuriamų personažų paveikslo dalis“, – pasakojo artistas.

Tokia pat artistiška buvo ir gyvenime. Muzikinio teatro lankytojų atmintyje įsiminė jos ispanų šokis Giuseppe’ės Verdi operoje „Traviata“, gruzinų šokis Arturo Rubinšteino operoje „Demonas“, daugelis kitų choreografinių intarpų operose ir operetėse, žiūrovai jausmingai reaguodavo vien tik pasirodžius jai scenoje. „Ypač įspūdingas buvo choreografo V. Germanavičiaus mums pastatytas ispanų šokis iš Aleksandro Glazunovo baleto „Raimonda“.

Įkvepiantis kolegiškumas

B. Dženkaitytę supo ypatinga kolegų meilė ir pagarba. Ji buvo baleto trupės siela, globojo jaunas balerinas, skatino jų kūrybiškumą. Jos intelektualumas, erudicija, gyvenimiška išmintis, šiluma ir atjauta dažnai padėdavo ją supusiems žmonėms sunkesnę gyvenimo akimirką. Jos bendrystę pajutę kolegos apgailestavo, kad šios bendražmogiškos savybės, tokios svarbios ne tik baleto artistams, ilgainiui tapo tik nostalgiškais prisiminimais.

Trumpai šokusi Kauno scenoje balerina Gelena Tumilovičiūtė-Strumskienė dalijosi prisiminimais apie B. Dženkaitytės dėstymo manierą: B. Dženkaitytė įdiegė, kad tik ilgai ir kruopščiai repetuojant judesys gali tapti reikšmingas ir gracingas.

„Šokdavome tiek teatre, tiek ir gastrolėse. Pamenu, kad vienos išvykos metu, ypač šaltą žiemą, netikėtai prireikus, ji visai trupei parūpino ne tik apgyvendinimą, bet ir šiltus drabužius. Ji mumis rūpinosi tarsi savo antrais vaikais. R. Dženkaitytė visuomet liks gyva mūsų širdyse kaip ypač šviesi, globėjiška ir įkvepianti kūrėja“, – pasakojo G. Tumilovičiūtė-Strumskienė.

Paveldėta tradicija

Deja, B. Dženkaitytę liga palaužė labai anksti, nesulaukusios nė 50-ojo jubiliejaus. Tačiau šokio meną ir toliau puoselėjo jos dukra Sigita Vabalevičiūtė-Kudžmienė, daug metų šokusi Vilniaus operos ir baleto teatre. Sėkmingą klasikinio baleto artistės karjerą tęsė anūkė Rūta Kudžmaitė-Daraškevičienė.

„Prisimenu vieną istoriją, kuri puikiai iliustruoja mamos charakterį, – pasakojo S. Vabalevičiūtė-Kudžmienė. – Pasakojo, kaip karo metu, vokiečiams iš gyventojų nusavinus arklius, kaimo žmonės nusiuntė Rūtą tartis su vokiečių vyresniuoju, kad kaimui paliktų nors vieną arklį ūkio darbams. Ir ką jūs manote – jai pavyko! Jos dėka visas kaimas buvo išgelbėtas. Mano mama buvo išsilavinusi, komunikabili moteris – tikras autoritetas.“

Pasakojo, kaip karo metu, vokiečiams iš gyventojų nusavinus arklius, kaimo žmonės nusiuntė Rūtą tartis su vokiečių vyresniuoju (...) ir jai pavyko! Jos dėka visas kaimas buvo išgelbėtas.

„Kiek man teko pažinti Rūtą, ji buvo labai įtaigi, aukštos sceninės kultūros, charakterinio plano šokėja. Scenoje savo vidine elegancija ir temperamentu akimirksniu užkariaudavo žiūrovo dėmesį ir simpatijas. Jos šokis buvo ryškus ir iki galo atskleistas. Puikiai jautė publiką ir ryšį su ja. Man, tuomet turėjusiam minimalios profesinės patirties, tai darė didelį įspūdį. Apie Rūtą girdėdavau daug palankių atsiliepimų iš savo vyresnių kolegų, ypač iš baleto artisto Henriko Banio ir kitų. Mano prisiminimuose ji išliko kaip labai malonus ir šiltas žmogus“, – atviravo žentas Vytautas Kudžma.

Anūkė R. Kudžmaitė-Daraškevičienė apgailestavo nepažinusi močiutės, tik augusi apsupta jos legendos.

„Mamos pasakojimai ir nuotraukos, iš kurių žvelgė ryški, temperamentinga ir charizmatiška šokėja, leido prisiliesti ir pajausti asmenybės žavesį. Šokiui tapus mano pasaulio dalimi, vis sutikdavau žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su močiute, o nauji pasakojimai papildydavo jos paveikslą. Didžiule dovana laikau asmeninę pažintį su vienu iš Jos partneriu – Henriku Aleksiejūnu“, – pasakojo R. Kudžmaitė-Daraškevičienė.

Metams bėgant vis mažiau lieka gyvai mačiusių B. Dženkaitytės sceninę kūrybą. Galbūt didžioji dalis ją prisimena kaip puikią pedagogę, tačiau visi jos vardą taria itin pagarbiai. Baleto artistės karjera yra labai trumpa ir negailestingai ribojama laiko, bet B. Dženkaitytės laikas scenoje buvo ypač kūrybiškas ir tikras. Tegul toks išlieka ir žmonių atmintyje. Šokėja B.Dženkaitytė ateities kartoms perdavė ne tik meilės kupiną požiūrį į savo profesiją, bet ir žinutę, kad šokyje visuomet svarbiausia – jausmas.

Kas: Spektaklis F.Loewe’o „Mano puikioji ledi“. Skiriama šokėjos ir šokio pedagogės B. Dženkaitytės 100-mečio jubiliejui.

Kur: Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Kada: Balandžio 16 d. 18 val.