Gausiausią rinktinę per visą dalyvavimo pasaulio lengvosios atletikos čempionatuose istoriją subūrę lietuviai antrą kartą iš eilės liko be apdovanojimų.

Disko metikui Virgilijui Aleknai parvežus sidabro medalį iš Kanados (2001 m.), o aukso – iš Prancūzijos (2003 m.) bei Suomijos (2005 m.), užpernai iš Japonijos ir šiemet iš Vokietijos, mūsų šalies lengvaatlečiai šįkart grįžo tuščiomis.

– Lūkesčiai neišsipildė. Jei, kaip tikėjomės, Virgilijus būtų patekęs tarp prizininkų, o dar bent dvi sportininkės ar sportininkai – į aštuntukus, komandos pasirodymą vertintume gerai. Dabar iš 10 galimų balų parašyčiau šešetuką, – sakė dienraščiui Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Jezepčikas.

– Treneri, kurie atletai pateisino viltis, o kurie, jūsų nuomone, pasirodė žemiau savo galimybių?

– Prieš čempionatą sakiau, kad jeigu mūsų sportininkai pasieks asmeninių ar šio sezonų rekordų, taip pat jei pateks į šešioliktukus, būsime patenkinti. Šiuos kriterijus įvykdė septyni lengvaatlečiai: V.Alekna, Kristina Saltanovič ir Donatas Škarnulis – šešioliktukuose, o Austra Skujytė, Živilė Balčiūnaitė, Renalda Kergytė ir Tadas Šuškevičius pagerino savo rezultatus. Jauniesiems debiutantams R.Kergytei, Sonatai Tamošaitytei, T.Šuškevičiui, Viliui Mikelioniui, Mantui Diliui tai buvo gera tarptautinė mokykla. Bene labiausiai nusivylėme ieties metiku Tomu Intu. Jis turi pakankamai aukščiausio lygio varžybų patirties, tačiau jos nerealizavo.

– T.Intas, kaip ir Ž.Balčiūnaitė bei disko metikė Zinaida Sendriūtė, skundėsi atsinaujinusia trauma, kuri trukdė siekti norimų rezultatų. Tai – ne pirmas kartas, kai prieš svarbiausią sezono startą rinktinėje visi būna lyg ir sveiki, bet varžybose paaiškėja, kad yra kitaip. Kodėl?

– Mikrotraumos – neatsiejama sportinio gyvenimo dalis, tačiau Tomui ir Živilei įsisenėję skauduliai paaštrėjo būtent Berlyne. Kita vertus, kai T.Intas neblogai pasirodė Lietuvos čempionate, manėme, kad jo operuotas petys jau pakankamai sutvirtėjęs. Ž.Balčiūnaitei klubą suskaudo maratono trasoje, matyt, įtakos turėjo krūvis. Neįmanoma šimtu procentų apsidrausti nuo tokių situacijų. Deja, neturime galimybių, kad kiekvieną atletą lydėtų ir globotų toks sporto medicinos profesionalas kaip Dalius Barkauskas.

– V.Aleknai dar nebaigus sezono, pasigirdo kalbų, kad dukart olimpinio čempiono strategijai būtinos permainos – galbūt jam derėtų pakeisti treniruočių metodiką, pasitelkti trenerį. Esą tai padėtų ilgiau išsilaikyti pasaulio disko metikų elite. Ar jūs apie tai kalbėjotės su pačiu sportininku?

– Gerai, kad Lietuvoje daugėja ir disko metimo žinovų, ne vien krepšinis turės savo profesorių armiją... Jei rimtai, V.Aleknos strategija – diskutuotina tema, bet galutinis žodis priklausys Virgilijui. Be to, kol kas per anksti apie tai kalbėti, nes jis dar dalyvaus keliose varžybose. Jei prireiks, manau, ne anksčiau nei po mėnesio, kai V.Alekna baigs sezoną, susėsime kartu prie stalo giliau išanalizuoti visus klausimus. Galbūt jam tam tikrais atvejais labiau praverstų ne treneris, o konsultantas? Tačiau ir dabar aš neabejoju: Virgilijus pasaulio čempionatui buvo gerai pasirengęs. Jam paprasčiausiai nepasisekė.

– Kas jums asmeniškai pasaulio čempionate padarė didžiausią įspūdį?

– Tris aukso medalius iškovojęs ir du planetos rekordus pasiekęs Jamaikos sprinteris Usainas Boltas. Lietuva sulaiko kvapą, kai į stadioną išeina V.Alekna, suomiai ir latviai neatplėšia akių nuo savo ieties metikų, rusai – nuo šuolininkės su kartimi Jelenos Isinbajevos, nes tikisi didingo, stulbinamo, efektingo reginio ir išskirtinio rezultato. Dabar bėgimo takelyje tokius hipnozės seansus rengia U.Boltas.

Lietuviai pasaulio čempionate