Šviesiomis spalvomis Lietuvos futbolo paveikslą tapančius funkcionierius vienas garsiausių šalies trenerių Benjaminas Zelkevičius ragina pakelti akis į švieslentę ir nebesigręžioti nuo nemalonios realybės.

Pastaruosius septynerius metus užsienio futbolo klubus treniravęs buvęs Lietuvos rinktinės strategas Benjaminas Zelkevičius dabar darbuojasi gimtinėje. Vis dėlto Vilniaus "Ateities" futbolo mokyklos auklėtinius žaidimo paslapčių mokantis specialistas – nedažnas svečias Lietuvos futbolo arenose.

"Lietuvos čempionatas man ypatingo susidomėjimo nekelia", – neslėpė 66-erių treneris, 1987 m. atvedęs sostinės "Žalgirio" komandą ant aukščiausios lietuviško futbolo viršūnės – trečio TSRS pirmenybių nugalėtojų pakylos laiptelio.

Į Lietuvos futbolo dabartį ir ateitį B.Zelkevičius žvelgia nusiėmęs rožinius akinius – tą patį padaryti jis rekomenduoja ir Lietuvos futbolo federacijai (LFF).

– Darbas su septynmečiais vaikais jums – savotiška pensija po karjeros didžiajame futbole ar naujas iššūkis? – dienraštis paklausė B.Zelkevičiaus.

– Dabartinę mano veiklą net sunku pavadinti futbolu, kadangi vaikai yra emocingi, nori dūkti per treniruotes. Bet visi nuo kažko pradeda. Galbūt tai laikinas darbas, galbūt ir ne. Jeigu bus neblogas pasiūlymas, kodėl gi negrįžus į didįjį futbolą? Dirbti su vaikais man įdomu, be to, nieko neveikti irgi nesinori. Man reikia aikštės, reikia kamuolio – be to aš neįsivaizduoju gyvenimo.

– A lygos starte jūsų nesimato tarp žiūrovų tribūnose. Nebeateinate pažiūrėti lietuviško futbolo?

– Buvau trumpam išvykęs, bet ateityje planuoju ateiti į rungtynes. Tiesą sakant, Lietuvos čempionatas man ypatingo susidomėjimo nekelia, įdomu tik pasižiūrėti, kaip žaidžia Vilniaus komandos: "Vėtra", "Žalgiris".

– Turbūt daugelis futbolo mėgėjų pasakytų tą patį. A lyga – neįdomi žiūrovui?

– O kada stadionai būdavo pilni žmonių? Tik sovietmečiu. Net ir "Žalgirio" stadiono centrinėje tribūnoje pastaraisiais metais sėdėdavo po du tris šimtus futbolo mėgėjų. Žiūrovas yra išrankus. Jeigu jis žinos, kad laukia geras reginys, ateis. Bet jeigu žiūrovas kartą neišvys to, ko norėjo, daugiau į stadioną jis nekels kojos. Komandos yra per daug skirtingo lygio, lyderiai – iš anksto aiškūs. Paprastai pirmenybių naujokės pavasarį dar bando priešintis favoritams, žaidžia su ugnele. Bet, kaip rodo praktika, vėliau ji išblėsta.

– Devintajame dešimtmetyje krepšinis ir futbolas sugebėdavo tarpusavyje pasidalyti žiūrovais. Kodėl jau seniai to nebėra?

– Žiūrovas atskiria grūdus nuo pelų. Krepšininkai žaidžia aukščiausiu lygiu: pasaulio, Europos čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Be to, salėje žiūrovai būna arčiau visų įvykių, jaučiasi kompaktiškiau. O stadionai Lietuvoje – prastos kokybės. Gal "Vėtros" stadionas ir neblogas, o daugiau Vilniuje nieko nėra. Kauno stadionas irgi nusenęs. Tai yra labai svarbu: atėjęs žiūrovas nori matyti gražią areną, gauti gerą aptarnavimą, jaustis patogiai. Lietuvoje to nėra.

– Latvijos rinktinės strategas Aleksandras Starkovas pasakė, kad Baltijos šalių futbolui iki europinio lygio tetrūksta pinigų ir infrastruktūros. Išties?

– Tai – ne naujiena. Būtų pinigų – klubai pasikviestų geresnių žaidėjų iš užsienio, kurie padėtų augti geresniems vietiniams žaidėjams. Žiūrovams taip pat būtų tik įdomiau. Nėra ir išplėtotos futbolininkų rengimo piramidės – nuo jauniausių iki profesionalų. Suprantu, kad dabar sunkmetis, bet juk nieko panašaus neturėjome ir prieš krizę. Nežinau, kiek metų ar dešimtmečių mus skiria nuo europinio lygio – nėra net kaip palyginti. Ką ir kalbėti, užtenka vien fakto, kad nesugebame pastatyti nacionalinio stadiono. Jo statyba turėjo būti užbaigta prieš Lietuvos tūkstantmečio minėjimo šventes. Įsivaizduokite, kaip žmonės naujajame stadione būtų kartu dainavę, šokę, didžiavęsi savo šalimi, o gal ir kokias nors sporto varžybas pažiūrėję... Bet mūsų valdžiai tokie dalykai absoliučiai nerūpi.

– Esate minėjęs, kad A lygos pajėgumas vis smunka. Bet LFF vadovai džiaugiasi, kad į pirmenybes grįžta mažų miestelių komandos.

– Geografija išties išsiplėtė. Tų miestelių, rajonų žmonėms, žinoma, yra labai įdomu. Bet A lyga tapo masinio futbolo renginiu. Komandos teisę žaisti aukščiausioje lygoje turėtų išsikovoti pagal sportinį principą. Juk niekur nėra daroma taip dirbtinai, kaip Lietuvoje: vienąkart prijungiama viena komanda, kitąsyk – kita. Bet tie klubai, kurie buvo lyderiai, tokie ir liks. Kai iš anksto aiškus rezultatas, kam dar eiti į rungtynes? Žmonėms reikia intrigos, emocijų, kovos – tikros futbolo šventės. Tam reikia laiko, stadionų, investicijų. Bet praėjo jau dvidešimt nepriklausomybės metų, ir mes beveik nieko nepadarėme. Malonu, kad atgimė "Žalgiris", bet kartu bijau, kad po pirmųjų nesėkmių klubo rėmėjai nenusisuktų nuo komandos. Net jeigu "Žalgiris" ir užims aukštą poziciją A lygoje, tai dar nieko nereikštų. Komanda turi pakilti į tam tikrą lygį, o tam reikia laiko, nes dabar jie viską pradeda nuo nulio. Žmonės, kurie įneša pinigų į futbolą, negali tikėtis, kad jie iš karto sugrįš. Aukštos klasės žaidėjų nėra, žmonių į rungtynes ateina mažai, todėl jokių lėšų iš to nesurinksi. Investuoti reikia tam, kad būtų atgaivintos tradicijos, sukurta ateities perspektyva. Tai – ilgas ir nedėkingas kelias. Panevėžio "Ekranas" šiuo atžvilgiu yra tam tikras stabilumo pavyzdys, bet, kai prasideda kovos Europos taurėse, ir jie nieko negali padaryti žaisdami su eilinėmis komandomis. Šviesi ateitis atrodo labai tolima.

– Kalbant apie "Ekraną", dauguma futbolo specialistų jau dabar regi panevėžiečius kaip šių metų Lietuvos čempionus. Jūs esate atsargesnis. Kodėl?

– Iš "Vėtros" atėmė šešis taškus – tai yra didžiulis deficitas. Nemanau, kad buvo pasielgta teisingai. Tvarką ėmėsi įvesti, bet apie futbolą turbūt nepagalvojo. Vis tik "Vėtra" pernai Europoje pasirodė geriausiai iš visų komandų, padovanojo sirgaliams dvikovą su Londono "Fulham" klubu. Galbūt į tai reikėjo atsižvelgti. Vis dėlto tikiu, kad "Vėtra" sugebės pretenduoti į titulą. Žinoma, norėčiau, kad tarp kandidatų būtų ir "Žalgiris". FBK "Kauno" komandos netektis yra didžiulis nuostolis čempionatui, nes kauniečiai anksčiau buvo stipriausia Lietuvos komanda.

– Prie "Žalgirio" vairo pirmąkart stojote būdamas 32-ejų. Lietuvos nacionalinės rinktinės treneriu dabar paskirtas 37-erių Raimondas Žutautas. Jaunam specialistui tokios atsakingos pareigos – sunkus išbandymas?

– Manęs dažnai klausia, ką aš galiu pasakyti apie R.Žutautą. Atsakau, kad nieko. Kaip treneris jis dar neturi jokios praktikos. Kai kurie jo pareiškimai man ne visiškai suprantami. Atseit rinktinės nereikia treniruoti, užtenka psichologiškai žaidėjus nuteikti. Rinktinė turi turėti savo žaidimo strategiją, pagal kurią būtų atrenkami futbolininkai. Nelabai atsakinga tvirtinti, kad rinktinė privalo šiame atrankos cikle surinkti 12–13 taškų. Tai yra labai daug. Tam, kad tiek surinktume, reikės du kartus nugalėti Lichtenšteiną, namie įveikti čekus bei škotus ir galbūt dar atimti tašką iš ispanų. Reikėtų ne kalbėti, o sukviesti rinktinę, sužaisti draugiškas rungtynes. Daugelis šalių tai padarė, o mes kažkodėl ne. Girdėjau, kad rinktinė bus atjauninama. Žiūrovui svarbu ne tai, kokie futbolininkai žaidžia, bet koks yra rezultatas. Rinktinėje turi būti geriausi futbolininkai, nežiūrint, ar jiems trisdešimt metų, ar keturiasdešimt. O kalbos apie komandos atjauninimą yra tik atsakomybės nukėlimas nuo savo pečių.

– Jūsų nuomone, ką rinktinė gali pasiekti žaisdama su ispanais, čekais, škotais?

– Nežinau. Bet reikia pripažinti, kad tų šalių čempionatai, tradicijos, bendras futbolo lygis yra gerokai aukščiau. Ką čia lyginsi su Lietuva... Taip, kai kurie mūsų žaidėjai – Marius Stankevičius, Deividas Šemberas – rungtyniauja gerose komandose. Tačiau pažiūrėkite, kokie futbolininkai žaidžia Čekijos, Škotijos rinktinėse, ką jau kalbėti apie Ispaniją. Manau, kad bus daug problemų ir su Lichtenšteinu. Vis prisimenu pernykštį pralaimėjimą Farerų salų futbolininkams. Niekas nuo to neapsaugotas, bet kažkodėl pralaimėjo Lietuva, o ne kas nors kitas. Tada iniciatyvos nerodė ir dauguma patyrusių mūsų žaidėjų. Ne vien žodžiais jie turėtų vesti paskui save komandą.

– Dabar skaudu pralaimėti Farerų saloms, o juk anksčiau negalima būdavo net pagalvoti apie nesėkmę rungtyniaujant su latviais, estais...

– Mes ir nepralaimėdavome! Estai atvažiuodavo ir prieš rungtynes prašydavo, kad rezultatas nebūtų dviženklis. Jie buvo labai silpni, bet daug ką darė. Kvietė užsienio trenerius, investavo. Dabar mūsų tikrai nepavadinsi favoritais. Reikėtų susimąstyti, kodėl taip yra. Labai daug priklauso nuo federacijos. Manipuliuoti gražiais žodžiais neužtenka, nes rezultatas – akivaizdus. Juk, esant šitai federacijai, Lietuvos futbolas dar nieko nepasiekė. Latvijos rinktinė jau dalyvavo Europos čempionate, jų klubai Europos taurių varžybose nukeliavo kur kas toliau. O mes neturime kuo pasigirti. Visada sakydavau, kad lietuviai talentingesni už latvius ir estus. Bet dabar talentų Lietuvoje auga mažiau, tik kažkodėl mes nenorime to pripažinti. Liutauras Varanavičius (LFF prezidentas – red. past.) niekada to nepasako, bet žmonės juk nėra kvaili, jie mato, kas po rungtynių lieka švieslentėje. Kol nepripažinsi savo klaidų, negalėsi teisingai analizuoti situacijos, negalėsi pasiekti ir rezultatų.