Duodamas išsamų interviu laikraščiui „Sovetskij sport“ D. Kasparaitis prisipažino, kad pirmenybėse sirgo už rusus, o jų skaudų pralaimėjimą ketvirtfinalyje 3:8 JAV komandai palygino su laikais, kai patirdavo triuškinamas nesėkmės atstovaudamas Lietuvos 15-mečių rinktinei.

Pateikiame įdomiausias interviu ištraukas.

- O jūs kada nors iškritote iš turnyro, pralaimėję 3:8?

- Tik, kai žaidžiau Lietuvos 15-mečių rinktinėje. Mes tada ir po 30 įvarčių praleisdavome. Neturėjome vartininko, todėl vartuose stovėdavo paprastais batais apsiavęs treneris, kuris dar ir rūkydavo per pertraukas.

- Dabar visi kalba: kur perspektyvus jaunimas? Jūsų laikais žalio jaunimo vedamas „Dinamo“ tapo šalies čempionu, paskui jus ir olimpiadą paėmė. Kur visa tai dingo?

- Talentingi jaunuoliai niekur neprapuolė. Bet rinktinės sudėtį parenka treneris. Dabar viską lemia pinigai. O mes gyvenome Sovietų sąjungoje. Tėvams dirbant mes patekdavome į aikštelę. Valdžia padėdavo vaikams. Surinkdavo talentingus vaikinus iš visos šalies ir atveždavo į Maskvą. Aš - lietuvis, Vladas Bulinas - iš Penzos, broliai Sultanovičiai - iš Ukrainos...

Šiais laikais sunku atskirti vaiką nuo šeimos, išvežti į kitą miestą. Kodėl JAV turi tiek daug krepšininkų? Kadangi sportas - nebrangus, vaikai kiemo aikštelėse išdarinėja stebuklus. Iš ten jie patenka į koledžus, iš kurių atsiveria kelias į profesionalų sportą.

Bet ir Lietuvoje yra daug perspektyvių 11-12-mečių vaikinų. Tik sulaukus 14 metų, reikia spręsti, ką daryti toliau - žaisti ledo ritulį ar mokytis. O kur važiuoti? Ir kas už tai mokės?

Kai mane pakvietė į „Dinamo“ (1988 m., kai D. Kasparaičiui buvo tik 16-a - DELFI), aš buvau šoke. Labai baisu! Bet aš gyvenau ledo rituliu ir nieko daugiau nemokėjau. Tai dabar pas paauglius yra viskas - aipodai, aifonai, internetas, sportbačiai, puikus maistas. Todėl jiems sunku susikaupti vien tik sportui. O mes buvome vargšai. Užtat dabar sustambėjome, nes daug valgome ir niekaip negalime sustoti.

- Ar mušėtės su maskviečiais?

- Kai tik atvažiavau į sostinę, mes su Jevgenijumi Sultanovičiumi patraukėme į Gorkio parką. Pasilinksminome juoko kambaryje. Išeiname - stovi būrys chuliganų, o aš vilkiu žaliai baltą „Žalgirio“ megztinį. Jie man sako: „Nusivilk“, o aš galvoju: „Kokia nesąmonė“.

Norėjo mus sumušti, bet mes dėjome į kojas. Bėgome kiek kojos nešė - pasiekėme neoficialų rekordą. Aš atbėgau antras, o Sultanovičius - pirmas. Aplenkėme tris Etiopijos atstovus.

- Ta karta laimėjo 1992 metų olimpiadą. Nuo tų laikų rusai aukso taip ir nebeiškovojo...

- Aš nustebau, kad mane, 19-metį vaikiną, paėmė į Albervilį. Rinktinei nebuvo keliami aukšti tikslai. Jokio spaudimo. Šalis byrėjo ir olimpiada nelabai kam rūpėjo. Tai laikais atsirado „Tetriai“. Visa komanda nusipirko juos ir įsitraukė į žaidimą. Atsipalaidavome ir patikėjome, kad galime kalnus nuversti.

Kolektyvas - geras, vaikinai - jauni ir alkani pergalių. Visi suprato, kur atvažiavo. Į kiekvienas rungtynes ėjome kaip į šventę. Kovojome, griuvome po rituliu, žaidėme per du lyderius, kurie mus ir tempė į priekį. Daugiau tokios komandos nebebuvo... O finale mes nugalėjome Kanadą - 3:1.

- O paskui pas prezidentą kvietė? „Mercedes'us“ dovanojo?

- Pažadėjo kiekvienam po „Žigulį“, bet nieko nedavė. Kai grįžome, oro uosto salėje grojo orkestras. Štai ir visa olimpiada.

Tik vėliau supratau, kad patekau į istoriją. Mane Lietuvoje pradėjo vadinti išdaviku, nes pasirinkau Rusijos rinktinę. O aš tuo metu nupirkau šampano visiems gimtiesiems Elektrėnams - už šimtą dolerių. Mieste gyveno dešimt tūkstančių žmonių.

Lietuviai vertina kiekvieną olimpinį medalį. Štai Londone triumfavo Rūta Meilutytė. Žiūrėjau, kaip ji plaukė krūtine, ir pramušė ašaros. Tai tikras pasididžiavimas ir garbė tokiai mažai šaliai. O juk Meilutytei viso labo 15 metų! Ji - jauna, įžūli.