„Jei kažką darau, tai iš visos širdies“, – sako trišuolininkė Diana Zagainova. 22 metų Valensijoje gyvenanti ir sportuojanti lengvaatletė laidai „Lietuvos mokyklų žaidynės“ papasakojo apie treniruočių sąlygas Ispanijoje, trišuolininkams būtinas savybes ir kodėl vengia maudytis ežere.

Tokių gerų metų, kaip 2019-ieji D. Zagainova ar nebuvo turėjusi. Sportininkė tapo Europos jaunimo (iki 23 metų) čempione, pagerino Lietuvos rekordą (14,43 m) ir įvykdė Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą.

Sportininkė ne kartą yra sakiusi, kad jos tikslai – aukščiausios vietos ir rezultatai, o vienas pagrindinių dalykų jų siekiant – geras psichologinis pasirengimas.

Ar trišuolis buvo pirmoji sporto šaka, kurią išbandėte?

Trišuolis buvo pirmoji, kurią įsimylėjau, tačiau iki to laiko sportavau ir kitas. Nuo ketverių metų, penkerius labiau gimnastiką. Tuomet pusmetį – plaukimą. Tačiau plaukti taip ir neišmokau. Ir į ežerą vasarą tik iki pusės brendu (juokiasi).

Tuomet tėvai nuvedė į lengvąją atletiką, kur užsikabinau ir jau trylika metų sportuoju.

Kas svarbiausia trišuolio rungtyje?

Čia reikia turėti geras greičio savybes, techniką, šoklumą, labai gerą koordinaciją, taip pat mokėti išlikti vienoje ašyje. Jeigu reikėtų išskirti tris, sakyčiau, kad greitis, sprogstamoji jėga ir technika.

O psichologinės savybės?

Žinoma. Ne tik trišuolyje, bet visose sporto šakose tai labai daug lemia. Europos, pasaulio čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse visi sportininkai būna labai gerai pasiruošę fiziškai. Todėl dažnai laimi tas, kuris tuo metu yra stipriausias psichologiškai.

Kuo skiriasi treniruočių sąlygos Ispanijoje ir Lietuvoje?

Ispanijoje turime galimybę visus metus treniruotis lauke, nes net ir sausį temperatūra kartais siekia 16 laipsnių. Vieta, kurioje aš gyvenu, yra prie pat treniruočių bazės, todėl man viskas – treneriai, medicinos personalas, sporto salės – pasiekiama 100 m atstumu. Tai labai patogu, kai kūnas gauna didelius sportinius krūvius.

Turbūt jau laisvai kalbate ispaniškai?

Taip. Kalba – vienas iš dalykų, kodėl džiaugiuosi išvažiavusi. Atsidūriau tokiose sąlygose, kur neturėjau kito pasirinkimo, tik išmokti ispaniškai arba važiuoti namo.

Koks geriausias patarimas, kurį esate gavusi?

Mėgautis tuo, ką darau. Taip gyvenu visą laiką, ne tik sportuodama. Ir artimieji pastebi, kad jei kažką darau – sportuoju, šoku, piešiu – tai darau iš visos širdies.