Po farsu virtusių Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento rinkimų nacionalinės rinktinės saugas Deividas Šemberas pareiškė nesitikįs teigiamų permainų.

„Viskas bus taip pat, kaip iki šiol. Tokių rinkimų dalyviams šalies futbolo ateitis nerūpi“, – sakė Maskvos CSKA klubui atstovaujantis D.Šemberas.

– Futbolo mėgėjai LFF rinkimų spektaklį vadina kėdžių perstumdymu. Gal jūs turi savo pavadinimą? – paklausėme D.Šembero.

– Tai labai tikslus situacijos, kurioje dalyvauja du vadovai, apibūdinimas. Jie net nesikeičia kabinetais, keičiasi tik savo kėdėmis. Visa futbolo strategija lieka tokia pati, kokia ir buvo. Tiesa, kokia ji? Vadovų mintis man suprasti sunku. Supratau tik tiek, kad ateis kažkokie vokiečiai su milijonu litų per metus. Jau rytoj pats galėčiau skirti tą milijoną Lietuvos futbolui, kad tik mūsų vadovai užtrenktų federacijos duris ir išeitų toli ir ilgam. Suprantu, kad tai neįmanoma, nes įstatai sukurti taip, kad jie geri yra tiktai jiems patiems.

– Dauguma futbolininkų netikėjo, kad Liutauras Varanavičius atsisakys tokios šiltos kėdės. O jūs?

– Kad federacijos prezidentu nebus L.Varanavičius, aš asmeniškai žinojau prieš pusę metų, bet kad Julius Kvedaras juo taps, iki šiol negaliu patikėti.

– L.Varanavičius tyčiodavosi iš rinktinės žaidėjų, menkindamas juos „Facebook'e“, kaltindamas parduotomis rungtynėmis. Žiūrint iš šio taško, gal geriau – J.Kvedaras?

– Iš Juliaus tokių nesąmonių nesu girdėjęs ir, tikiuosi, neišgirsiu. Jis pats žaidė futbolą ir dirbo treneriu, todėl futbolą supranta kitaip nei eksprezidentas. L.Varanavičius visą kaltę visada mėgdavo suversti kitam, tačiau pats niekada neprisiimdavo nė dalelės atsakomybės.

– Atrodo, gyvename demokratiškoje Europos Sąjungos šalyje, tačiau mūsų futbole V.Putino–D.Medvedevo sindromas jaučiamas labai stipriai. Nejaugi nėra jėgos, kuri to sindromo padėtų atsikratyti?

– Rusijos politikoje tokia jėga neįmanoma, o Lietuvos futbole netolimoje ateityje ji tikrai bus.

– LFF konferencijoje nuspręsta, kad nuo šiol generalinį direktorių rinks vykdomasis komitetas, kuriame daugiau nei pusė LFF darbuotojų. Vadinasi, tie, kurie ateis dabar, liks iki mirties?

– Iš esmės, taip. LFF vykdomasis komitetas – nariai, turintys po vieną balsą iš anksto žinomai pavardei.

– Federacijos šalininkai turi argumentų, kad dabartinių vadovų nėra kuo keisti. Gal jie teisūs?

– Paklauskime savęs: o kas tie ponai, federacijos šalininkai? Tai žmonės, kuriems federacija moka nedidelius pinigus. Jiems tų pinigų pakanka šiai dienai, išgyventi, o mūsų futbolo ateitis jiems neįdomi. Jie bijo, kad, atėjus naujai valdžiai, prarastų ir tuos centus. Todėl, kaip sakoma, geriau mažiau, bet stabiliai, negu rizika negauti nieko, o Lietuvos futbolo ateitis palauks.

Kitas pastebėjimas: kodėl federacijos vadovai paskutinius trejus metus kalba apie rinktinės jauninimą? Ar neturėtų apie tai samprotauti rinktinės treneris? Pagaliau reikia išaiškinti, kas yra rinktinės ir profesionalios komandos jaunimas? Tai – kasdien vykstantis procesas, kai vyresni žaidėjai užleidžia vietas pajėgesniems jauniems žaidėjams, o ne imama ir be pagrindo atsikratoma vyresniųjų. Rinktinė yra tokia komanda, kurioje turi žaisti geriausieji. Būtent – geriausieji, o ne 16-os ar 36-erių žaidėjai. Federacijai tikriausiai nepatinka žmonės, turintys ir reiškiantys savo nuomonę, todėl jie yra per seni žaisti rinktinėje.

– Ar nemanote, kad jūs, rinktinės lyderiai, turėtumėte dažniau viešai išsakyti savo nuomonę?

– Mes, rinktinės žaidėjai, galime išsakyti savo nuomonę, bet padėties nekeičiame ir savo idėjų niekam neperšame. Kita vertus, jaučiame ir suprantame, kad situacija – nenormali. Visada tikėjau ir tikėsiu, kad rezultatas pasiekiamas būnant vieningiems ir einant bendru keliu. Deja, tos vienybės tarp federacijos vadovo ir rinktinės nebeliko, todėl kalbėti apie tikslus yra juokinga.

– Ar įsivaizduojate save dirbantį LFF? Jei taip, ką pirmiausiai keistumėte?

– Pagal LFF įstatus Deividui Šemberui ir visiems kitiems federacijos durys užtrenktos (juokiasi).