Dviračiams širdį atidavęs A.Vaitkus nežada sustoti

Dviračiams širdį atidavęs A.Vaitkus nežada sustoti

Po trijų mėnesių pasirengimo stovyklos Ispanijoje į Klaipėdą grįžo mūsų miesto dviratininkų treneris Algirdas Vaitkus. Jis mielai sutiko atsakyti į klausimus apie pastaraisiais mėnesiais tarp uostamiesčio Nacionalinio dviračių techninio centro ir Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) įsiliepsnojusią kovą. Šiandien spausdiname pokalbio pradžią.

Kelias į rinktinę

- Prisiminkite, kaip jūs atėjote į Lietuvos rinktinę.

- Klaipėdos dviratininkams padėjau nuo tų laikų, kai mano sūnus Tomas lankėi dviračių sporto treniruotes. Todėl kartu su mūsų miesto treneriais, tarp jų ir Narsučiu Dumbausku, išgyvenau sunkius šios sporto šakos laikus.

Už savo lėšas, savo mikroautobusu veždavau jaunuosius Klaipėdos dviratininkus net į tarptautines varžybas. O prieš 1997 metų pasaulio jaunių olimpines dienas Portugalijoje surengiau už asmenines lėšas pusantro mėnesio trukmės stovyklą Belgijoje. Iš LDSF nepaprašiau nė cento. Mačiau, kad dviračių sportas ir taip merdi.

Nenuostabu, žinojau visas šios sporto šakos bėdas, todėl padėdavau kiek galėdamas jas spręsti.

Laikui bėgant, vyresnieji miesto treneriai - ką daryti? - kreipdavosi ne į N.Dumbauską, o į mane. Taip savotiškai tapau Klaipėdos dviratininkų šeimos nariu.

Trūko kantrybė

N.Dumbauskas perpildė kantrybės taurę, kai 2003 metais Klaipėdos dviračių treke vykusiose Lietuvos jaunučių ir jaunių dviračių pirmenybėse užrakino dviračius ir dingo iš akiračio. Be jų dalis mūsų miesto jaunųjų dviratininkų negalėjo rungtyniauti. Sunku buvo suvokti šalies nacionalinės dviračių sporto rinktinės vyriausiojo trenerio elgesį, nes demonstratyviai davė trekui pritaikytus dviračius Klaipėdos varžovams: po du - vilniečiams ir uteniškiams bei keturis – alytiškiams.

Dar 2002 metais, tik įsikišus tuomečiui LDSF prezidentui Gediminui Gruodžiui, į pasaulio jaunimo (iki 23 metų) dviračių sporto plento čempionatą Belgijoje išvyko Tomas Vaitkus. Jo N.Dumbauskas nepageidavo matyti rinktinėje. Tuomet Tomas tapo pasaulio čempionu, o važiavo net greičiau nei profesionalai.

Nepasitikėjo N.Dumbausku

Nesuvokdami N.Dumbausko požiūrio į dviračių sportą, 2003 metų birželį Lietuvos dviračių sporto rinktinės nariai raštiškai pareiškė nepasitikį rinktinės vyriausiuoju treneriu.

Be to, dviratininkams atsibodo važiuoti lėtai: 4 km komandinėselenktynėse per 4 min. 14 sekundžių ir pasaulio čempionatuose tarp 16 komandų būti penkioliktiems.

Oficialus pareiškimas buvo įteiktas LDSF. Dėl to į Klaipėdą buvo atvykęs tuometis federacijos generalinis sekretorius Valentinas Rutkauskas.

Federacija nesiruošė palaikyti N.Dumbausko, nes tarp garsiausio šalies dviračių specialisto ir LDSF daug metų nebuvo jokio ryšio. Mat Narsutis nematė reikalo būti pavaldus federacijai.

Ar nepanaši situacija šiandien? Ir tuomet, ir šiandien LDSF nesiskaitė ir nesiskaito su Klaipėdos dviratininkais.

Vyr.treneris – R.Lupeikis

Mes, klaipėdiečiai, nutarėme, kad rinktinės, kurioje buvo vien mūsų miesto dviratininkai, vairas būtų patikėtas Remigijui Lupeikiui.

Aš oficialiai tapau rinktinės treneriu ir vadybininku.

Kaip noriai ir ugningai dviratininkai pradėjo minti dviračių pedalus – nauji treneriai, jie jau maitinami ne pažadais.

2003-iaisiais šalies rinktinė buvo plikut plikutėlė. To nematė nei Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD), nei Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). Belskis nesibeldęs. Prezidento G.Gruodžio ir sekretoriaus V.Rutkausko dėka rinktinei buvo nupirkti dviračiai, skirti treko ir plento lenktynėms. Lėšų skyrė Klaipėdos miestas.

Dviratininkai pažvalėjo

Atsigavusi Lietuvos rinktinė - Tomas Vaitkus, Raimondas Vilčinskas, Aivaras Baranauskas ir Linas Balčiūnas – Maskvoje vykusiame atvirame Rusijos dviračių treko čempionate užėmė pirmąją vietą. Lietuviai distanciją įveikė per 4 min. 6,3 sek. ir pagerino išvakarėse atrankos varžybose pasiektą šalies rekordą - 4 min. 9,318 sek.

Dar vėliau toje pačioje Maskvoje komanda buvo dar greitesnė – 4 min. 0,5 sek. Tokia pat greita rinktinė buvo ir pasaulio treko čempionate.

Kartu noriu priminti, kad šį sausį Amerikoje vykusiame pasaulio dviračių sporto treko taurės etape naujoji Lietuvos rinktinė, iš kurios pašalinti visi klaipėdiečiai, 4 km nuvažiavo per 4 min. 21 sek. Dviratininkų žargonu toks laiko skirtumas tarp Klaipėdos ir naujosios lietuvių rinktinės - „pusė dienos“.

Iškovojo kelialapį

O Australijoje vykusiame pasaulio dviračių treko čempionate mūsų dviratininkai iškovojo kelialapį į 2004 metų Atėnų olimpines žaidynes.

Tomas pasiaukojo dėl Lietuvos. Pasitraukė iš „Giro d’Italia“ lenktynių, kuriose jis sėkmingai kovojo, ir atskrido padėti rinktinei į Australiją.

Širdį atidaviau rinktinei, tačiau man joje vietos neliko, kai buvo suformuota komanda, kuri vyks į olimpines žaidynes. Kaip žiūrovas galėjau vykti, šalies sporto vadovai būtų nupirkę bilietą į Graikiją. Tačiau žiūrėti iš tribūnų man neleido savigarba. Likau namie ir dviratininkų varžybas stebėjau per televizorių.

Žaidynėse nenuvylė

Ir žaidynėse mūsų dviratininkai nenuvylė. Komanda užėmė 8-ąją vietą, o L.Balčiūnas individualiose varžybose – 9-ąją.

Rezultatai būtų buvę geresni, tačiau, gėda sakyti, olimpiadoje dalyvavome su skolintais ir daug prastesniais dviračiais. KKSD ir LTOK buvo nesvarbu, kokiais dviračiais ginsime šalies garbę.

Po žaidynių R.Lupeikis pernelyg daug pasididino sau honorarą. Na, pasigerino sau gyvenimą, su tuo Klaipėdos dviračių sporto klubas negalėjo taikstytis.

Taip 2005 metais R.Lupeikis iš vyriausiojo trenerio pareigų pasitraukė savo noru, o vadovauti rinktinei pradėjau aš.

Trumpa karjera

- Ilgas buvo jūsų kelias, koltapote rinktinės vyriausiuoju treneriu, tačiau soste sėdėjote neilgai...

- Vyriausiuoju treneriu tapęs 2005 metais, iš karto susidūriau su abejingumu, sporto šakos ignoravimu. Iš šalies sporto institucijų negavome nei automobilio, nei kuro jam, nei dviračių, nei atsarginių dalių, net stipino.

Pradėjau domėtis, kaip Dviračių federacijoje skirstomi pinigai, kokie dviračių treneriai įdarbinti Lietuvos olimpiniame sporto centre.

Tai labai nepatiko nei KKSD, nei LTOK, nei LDSF funkcionieriams.

Greitai aš tuo užsiveržiau virvę ant kaklo. 2005-iesiems baigiantis aš buvau atstatydintas iš vyriausiojo trenerio posto.

Visą laiką klaipėdiečiams tekdavo žodžiais kautis su sostinėje sėdinčiais funkcionieriais. Kai mes, jauni, tačiau daug šioje sporto šakoje pasiekę vyrai, iš šalies rinktinės vyriausiojo trenerio sosto išvertėme N.Dumbauską, Vilnius panoro užmesti apynasrį ir valdyti mus.

Nesantaikos kirvio kotas buvo pradėtas drožti, kai mes nepanorome taikstytis su senamadiškais sporto funkcionierių nurodymais.

(Tęsinys – kitame numeryje)