Dviejų geriausių Lietuvos boksininkų sezonas vingiuoja skirtinga kreive: Egidijus Kavaliauskas, šią savaitę sukirtęs rankomis su pajėgiu varžovu iš Kanados, jau rugsėjo viduryje kops į ringą Las Vegase, o E.Stanionio karjeroje – daugiau klausimų nei atsakymų.

Praeitą gruodį lietuvis nokautavo Julio Cesarą Sanchezą iš Dominikos Respublikos. Eimanto pergalių serija profesionalų ringe pasiekė iškalbingą skaičių – 10:0.

Kovo viduryje E.Stanionis turėjo susikauti su amerikiečiu Justinu DeLoachu, tačiau prieš pat kovą užsitrenkė karantino durys, o kaunietis buvo priverstas grįžti namo.

Vis dėlto 2015 m. Europos čempionas nosies nenukabino ir per priverstinę pauzę tėvynėje dirbo taip pat intensyviai, kaip ir sezono metu.

"Sportas ir pergalės – labai svarbu, bet mano prioritetai – šeima, draugai, sveikata. Be jų nebus nei sportinių pasiekimų, nei pomėgių, nei džiaugsmo. Kai nuotaika gera, kai namuose viskas gerai – ir darbas treniruotėse kur kas kokybiškesnis, ir pergalių alkis didesnis", – aiškino pašnekovas.

– Eimantai, netrukus švęsite 26-ąjį gimtadienį. Sportininkams tai – pats brandos amžius, kada organizmas pasiekia aukščiausią fizinių galimybių tašką, o ir patirties jau prikaupta pakankamai. Tad artimiausiu metu turėtume sulaukti jūsų skambiausių pergalių?

– Esu vėlesnio brendimo, todėl savo fizinių galimybių viršūnės dar nepasiekiau. Labai noriu ką nors reikšmingo laimėti profesionalų ringe, nes realiai jame dar nieko nenuveikiau. Mėgėjų varžybose buvo didesnių pergalių, bet mano tikslas – tapti pasaulio profesionalų čempionu.

– Prakalbome apie amžių: rugsėjo viduryje JAV vyks istorinis sugrįžimas – dviejų dvigubai už jus vyresnių boksininkų legendinio Mike'o Tysono ir Roy Joneso kova. Sunku patikėti, kad ir įkopus į šeštą dešimtį dar galima profesionaliai boksuotis…

– Taip, Mike'ui jau 54-eri, R.Jonesui – 51-i. Jie seniausiai baigė karjerą. Vis dėlto aš tikiu, kad tai nebus tik parodomoji kova. Žinant M.Tysono charakterį, jis tikrai nesutiks tik suvaidinti mūšio. Jis kovos rimtai. Gal ausų ir nekandžios (jaunystėje M.Tysonas yra nukandęs varžovo ausies dalį – aut. past.), bet šou turėtų būti geras.

Karantinas man buvo netgi naudingas, nes jaučiausi pavargęs nuo treniruočių stovyklų, kelionių šurmulio, varžybų.

– Neabejoju, kad visus geriausius Lietuvos sportininkus ilgam sukaustęs karantinas labai daug atėmė ir iš jūsų. O gal kažką ir davė?

– Sakyčiau, kad karantinas man buvo netgi naudingas, nes jaučiausi pavargęs nuo treniruočių stovyklų, kelionių šurmulio, varžybų. Būtent šiemet pastebėjau, kaip keičiasi mano požiūris į sportą, treniruočių metodikų samprata. Pagaliau atsirado laiko pamąstyti apie karjerą, atidžiau pažvelgti į detales – ką darau gerai, ką blogai. Daug dirbau tobulindamas įvairias smulkmenas, nes visi aukšto lygio boksininkai yra panašaus pajėgumo, o nugalėtoją nuo pralaimėjusio atskiria smulkios detalės. Varžovai žino, kuo esu stiprus, aš žinau, kur jų pranašumai, tad būname vienas kitam pasiruošę. Tada pranašumu gali tapti parengti jam netikėti ėjimai, didesnė valia, azartas.

– Jau beveik pusmetį visiškai neturėdamas dvikovų tikriausiai leidote sau šiek tiek atsipalaiduoti, laisviau pasimaitinti, atlaidžiau pažiūrėti į dienos režimą?

– Atvirkščiai. Būdavo, kai per normalius sezonus ilgai neturėdavau kovų ir rimtų treniruočių, atsipalaiduodavau, priaugdavau svorio, vėliau būdavo sunku grįžti į ritmą. Dabar mano požiūris kitoks. Žinau, kad jeigu nenueisiu laiku miegoti, panaktinėsiu mieste, bus sunku kitą dieną, net ir nuotaika bus prastesnė nei tada, kai sąžiningai laikausi režimo.

Eimantas Stanionis

– Prieš karantiną jums pritrūko vos kelių dienų, kad JAV būtumėte spėjęs stoti į svarbiausią metų kovą su J.DeLoachu. Tam intensyviai ruošėtės net kelis mėnesius. Kaip atsigavote nuo tuo metu patirto šoko?

– Neslėpsiu, buvo žiauru. Negalėjau patikėti. Gilus nokdaunas… Vien ruošdamasis kovai sudeginau 12 kg svorio. Sportinė forma buvo puiki. Pamenu, kaip pasikeičiau bilietus ir išskridau atgal į Lietuvą. Vis pagalvodavau: štai šiandien turėjo būti mūsų su varžovu oficialus svėrimas, kitą dieną – kova. Kokias tris savaites bandžiau suvokti, kas įvyko.

– Ar jau visiškai praradote viltį šiemet suremti pirštines su J.DeLoachu?

– Derantis dėl kovų niekada negali būti garantuotas. Praėjo nemažai laiko, šiek tiek pasikeitė ir situacija. Turi sutapti daug faktorių. Gal mano vadybininkas užsiprašys daugiau pinigų, gal amerikiečio atstovai norės geresnių sąlygų. Manau, kad mano vadybininkas norės, kad po tokios pauzės išmėginčiau jėgas su vidutinio lygio kovotoju, bet aš norėčiau iškart mesti iššūkį J.DeLoachui. Manęs jis nė kiek negąsdina.

– Jūsų bičiulis E.Kavaliauskas visą karantiną praleido Amerikoje, o dabar jau dėliojasi savo artimiausių kovų kontūrus. Ar jums nevertėjo likti klube Hjustone, kur pastaruoju metu rengdavote treniruočių stovyklas?

– Egidijus už Atlanto gyvena nuolat, todėl jo sprendimas logiškas. Aš į JAV skrendu tik prieš kovas. Ten, stovykloje sudėjęs paskutinius akcentus, einu į ringą. Po kovų grįžtu atgal į Lietuvą. Čia – mano namai. Savo vadybininkui iškart pasakiau, kad Amerikoje aš negyvensiu, man ten nepatinka. Treniruočių sąlygos ten puikios, bet gyventi noriu Lietuvoje.

– 2020-ųjų sezonas JAV palaidotas galutinai?

– Yra keli variantai. Galbūt per mėnesį turėtų paaiškėti, ar šiemet man atsiras galimybės nuskristi į Ameriką. Norėčiau ten ne tik kovoti, bet ir atlikti visą pasirengimą kovai. Lietuvoje man būtų sunku rasti tinkamo lygio varžovų, tektų treniruotis su sunkiasvoriais. Mano grįžimu į JAV rūpinasi ne vien vadybininkas, bet ir advokatai. Nėra taip paprasta gauti vizą, leidimą kovai, sutvarkyti kitus formalumus.

– Jei vis tik nepavyktų persikelti už Atlanto, ar yra atsarginis planas?

– Realu, kad artimiausia mano kova dar šiemet vyks Anglijoje. Ten nuvykti kur kas paprasčiau nei į JAV. Tačiau vėlgi daug kas priklausys nuo organizacinių dalykų ir pandemijos situacijos.

– Ar spėtumėte pasiekti optimalią sportinę formą?

– Net neabejoju. Jau dabar esu neblogai pasirengęs, reikėtų tik kelias savaites pasisparinguoti, kad galėčiau kokybiškai ištverti tiek raundų, kiek tik prireiks.

– Neturėdamas kovų patiriate ir finansinių nuostolių. Esate profesionalus sportininkas ir kitų apmokamų veiklų neturite. Paklausiu tiesiai šviesiai: iš kokių lėšų gyvenate?

– Finansiniai praradimai nėra malonūs. Mane palaiko Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) ir Sporto ministerijos stipendija. Turiu ir šiek tiek santaupų. Privačių rėmėjų Lietuvoje boksininkai neturi. Būtų galima ilgesniam laikui išsinuomoti salę ir privačiai treniruoti žmones. Tačiau, kai negaliu prognozuoti savo artimiausios ateities, apie jokius ilgalaikius įsipareigojimus negali būti nė kalbos.

– Kaune ėmėtės ir visuomeninės veiklos, Algirdo Šociko klubui padedate rengti nemokamas bokso treniruotes kauniečiams. Kodėl įsitraukėte į šią veiklą?

– Į viešas treniruotes Dainų slėnyje atvykstu jau ne pirmus metus. Noriu pasidalyti savo žiniomis ir patirtimi su sporto mėgėjais. Be to, smagu prisidėti prie bokso populiarinimo. Matau žmonių reakciją, turiu ką jiems pasakyti. Tikiuosi, kad ir jie pasisemia didesnės motyvacijos mokytis bokso subtilybių.

– Lietuva iš jūsų tikisi ir kitokios pagalbos. Kaip tik šiomis dienomis būtų finišavusios Tokijo olimpinės žaidynės ir gal jau būtumėte grąžinęs skolą už 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpiadą, kur teisėjai iš jūsų tiesiog atėmė pergalę, sudaužė jūsų svajonę apie olimpinį medalį.

– Svajonės dar tikrai nepalaidojau. Bet labai daug nežinios. Laukiu žinių iš LTOK ir Bokso federacijos apie galimus atrankos startus iki kitų metų žaidynių. Kai viskas paaiškės, žiūrėsiu, ar man reiks pristabdyti profesionalo karjerą, ar ją tęsiu kaip iki šiol.

– Laikotarpį be varžybų sportininkai išnaudoja įvairiai: kas tvarkosi apleistus mokslo reikalus, kas asmeninį gyvenimą. Gal ir jūs kurioje nors srityje vejatės, kaip sakoma, nuvažiuojantį traukinį?

– Mokslus esu baigęs senokai, šioje srityje viskas aišku. O dėl asmeninio gyvenimo… Jau daug metų turiu širdies draugę. Į šonus nesimėtau. Esu rimtas vyrukas (juokiasi). Ar bus vestuvės? Žinoma, kad bus! Viskam yra laikas. Pirmiausia reikia susižadėti, pakloti kitus gyvenimo pagrindus. Noriu pasistatyti namus, užsidirbti, kad vėliau jaunai šeimai nereikėtų sukti galvos, kaip pragyventi. Tikiuosi, kad mano karjera stabilizuosis, nebereikės blaškytis tarp šalių ir žemynų.