Stebėjęs per televiziją Škotijos futbolo taurės finalo rungtynes, buvęs „Hearts“ puolėjas Edgaras Jankauskas jaudinosi ne mažiau nei prieš šešerius metus, kai padėjo „širdims“ iškovoti šį garbingą trofėjų.

„Palaikau visas komandas, kuriose praleidau savo karjeros metus. “Hearts„ klubui jaučiu daug sentimentų. Tą saldų pergalės skonį jau esu patyręs ir žinau, kad visose šalyse didelė garbė tapti taurės turnyro nugalėtoju. Vis dėlto šios varžybos Didžiojoje Britanijoje – išskirtinės, jos turi didesnę reikšmę negu kitose valstybėse“, – teigė daug futbolo trofėjų iškovojęs E.Jankauskas.

– Edgarai, palyginkite šių metų „Hearts“ pergalę 5:1 prieš „Hibernian“ ekipą ir 2006-ujų sėkmę, kai tik po 11 m baudinių serijos 4:2 buvo įveikta trečiosios lygos vienuolikė „Gretna“, – paprašėme E.Jankausko.

– Pagalvojau: ar šį sezoną „Hearts“ komanda yra pajėgesnė negu mano laikų, ar ji tiesiog taip įspūdingai sužaidė finale? O gal „Hibernian“ ekipa susilpnėjusi? Nepaisant to, finalas yra finalas. Manau, kad per šią principinę dvikovą nublanko visa abiejų Edinburgo klubų vadinamųjų derbių istorija. „Hearts“ laimėjo pelnytai, įtikinamai, taurė – patikimose rankose ir, kaip buvęs „širdžių“ žaidėjas, tuo didžiuojuosi.

2006-ųjų finale mes buvome laikomi favoritais, bet savo pranašumą įrodėme sunkiai. Pagrindinis rungtynių laikas ir pratęsimas pasibaigė lygiosiomis – 1:1. „Gretnos“ futbolininkai niekuo mums nenusileido, jie kovojo net ne šimtu, o šimtu penkiasdešimt procentų savo galimybių, tarsi tai būtų svarbiausios jų gyvenimo rungtynės. Buvo daug aistrų, nervų, bet mums pasisekė 11 m baudinių loterijoje. Ta pergalė – nepamirštama.

– Ką jūs labiausiai įsiminėte po varžybų?

– Stadione šėlome su keliomis dešimtimis tūkstančių komandos gerbėjų, po to atviru autobusu važinėjome Edinburgo gatvėmis. Atrodė, kad į jas išėjo visi Škotijos sostinės gyventojai, kad jiems ta diena virto istorine švente ir nieko nebuvo svarbiau už šalies futbolo taurę. Atmosfera buvo fantastiška. Jaučiausi pakylėtas ir dabar, kai mačiau, kaip taure džiaugėsi jos laimėtojai, komandos kapitonas Marius Žaliūkas. Liūdėjo tik tie Edinburgo gyventojai, kurie palaiko „hibsus“. Jiems atrodė, kad būtų buvę geriau pralaimėti pusfinalyje, negu finale savo amžiniems konkurentams – „Hearts“ futbolininkams.

– 2006-aisiais tapote ir Škotijos vicečempionais. Tai – didelis laimėjimas, kurį galėjo pasiekti tik labai valinga, motyvuota komanda. Juk Glazgo „Celtic“ ir „Rangers“ visais būdais stengėsi išvengti „Hearts“ konkurencijos.

– Mėgstu sakyti, kad Škotijoje, kaip ir Ispanijoje, vyksta du čempionatai: vienas – visoms komandoms, o antrasis – tik dviem pajėgiausioms. Tais metais mums pavyko įsiterpti tarp abiejų Glazgo klubų ir sugriauti labai ilgą jų dvivaldystę.

Kodėl daugelį metų „Celtic“ ir „Rangers“ klubai išlaiko Škotijos futbolo monopolį savo rankose, gali būti šimtas klausimų ir tiek pat atsakymų. Tai lemia ne tik šių klubų tradicijos, struktūra, bet ir kiti dalykai. Kitos komandos jaučiasi tarsi nykštukai prieš šiuos futbolo milžinus, turinčius daugiausiai jėgos ne tik stadionuose, bet ir už jų ribų. Nenorėčiau komentuoti teisėjų darbo, bet jie visada palaikė tas komandas. Teisėjai žinojo: jeigu jie suklys „Celtic“ arba „Rangers“ naudai, niekas nekels didelio vėjo. Tačiau jie neišvengs spaudimo, jei švilps ne Škotijos futbolo milžinų naudai. Abu Glazgo klubai turi ir žiniasklaidos palaikymą, todėl sunku ką nors pakeisti.

Kai žaidžiau „Hearts“ klube, jo savininkas Vladimiras Romanovas nevengė kontaktų su spaudos atstovais ir drąsiai pareikšdavo savo nuomonę apie Škotijos futbolo padėtį. Škotijoje pamačiau įdomių dalykų, o 2005–2006 m. sezoną labiausiai įsiminiau.