Europos jaunimo čempionės Linos Grinčikaitės treneriui Edmundui Norvilui buvo pasiūlyta šūviu duoti startą 100 m finalo dalyvėms.

Pirmenybėse auklėtinius L.Grinčikaitę ir Artūrą Janauską prižiūrėjęs treneris, kaip ir daugelis specialistų iš Klaipėdos, kartu dirbo ir teisėju.

Treneris nepanoro šauti

– Atsisakiau pasiūlymo iššauti starto šūvį, nes nenorėjau atsakomybės, – sakė sveikinimų maratoną atlaikęs čempionės treneris. – O jei Lina nebūtų laimėjusi aukso, dalis kaltės būtų man kliuvę. Prieš ketverius metus taip pat Kaune vykusiame Europos jaunimo iki 20 metų čempionate stebėjau Linos startą. Tąkart jis nepavyko, todėl šįkart nutariau per auklėtinės bėgimą būti paprastu teisėju, stebinčiu, kad kuri nors bėgikė nestartuotų anksčiau.

– Kaip jaučiatės po sunkių kovų ir sėkmingų startų?

– Gerai. Padarėmetai, ką ką reikėjo, ko laukė iš mūsų. Net su kaupu. Prieš liepos mėnesį turėjome du orientyrus – universiadą ir Europos jaunimo čempionatą. Pastarosios varžybos mums buvo svarbesnės. Tačiau rizikavome – dalyvavome abejose pirmenybėse. Kai nuvykome, pamatėme universiados didybę, supratome, kad nepadarėme klaidos. Už jas didingesnės buvo tik olimpinės žaidynės. Sportininkų studentų kaimelis – kaip olimpiadoje, aptvertas, saugomas. Likome sužavėti universiada ir joje dalyvavusiais aukšto lygio sportininkais.

L.Grinčikaitė išgelbėjo šalį

– Ar neatrodė, kad L.Grinčikaitė buvo viena iš Lietuvos rinktinės lyderių, dėl kurios šalies lengvosios atletikos federacija (LLAF) ryžosi organizuoti brangiai kainavusį čempionatą?

– Sutinku, kad Lina buvo tik viena iš rinktinės lyderių, teikusių vilčių laimėti medalį. Tačiau ar federacija vien dėl klaipėdietės būtų pasiryžusi organizuoti tokį renginį, nedrįstu teigti. Prieš ketverius metus LLAF taip pat Kaune buvo surengusi Europos jaunimo iki 20 metų pirmenybes, kuriose Lina buvo arti aukso medalio, tačiau dėl to, kad finale per vėlai sureagavo į šūvį, turėjo tenkintis vicečempionės titulu. Dėl šios savotiškos nesėkmės mes jautėme skolą. Šiandien malonu, kad mums pavyko reabilituotis. Po pirmenybių čempionato direktorius Virginijus Daukšys, priėjęs prie manęs ir Linos, buvo atviras: "Jūs išgelbėjote mus". Direktorius tikriausiai turėjo omeny į varžybas sudėtus pinigus ir viltis, kad savame stadione lietuviai pasirodys sėkmingiau. Tačiau "namų sienos" nebuvo dosnios.

– O kurios bėgikės labiausiai prisibijojote Kaune?

– Neturiu įpročio išsamiai nagrinėti varžovių rezultatų, nes žinau, kad vis vien reikės su jomis kovoti. Tačiau prieš varžybas Kaune vertinome juodaodę Norvegijos bėgikę Ezinne Okparaebo, šiais metais tapusią Europos moterų 60 m bėgimo čempione. Šiose varžybose L.Grinčikaitė liko septinta.

–  Kam daugiausiai dėmesio skiriate prieš startą: savo auklėtinei, varžovėms ar gamtos sąlygoms?

– Be abejo, kad auklėtinei. Varžovės maždaug yra žinomos. Ir neprisimenu varžybų, kad būtų tekę bėgti pavėjui – vis prieš vėją. Visi mus spaudžia dėl Lietuvos rekordo, tačiau, kaip užkeikta, nesulaukiame varžybų, kad mums vėjas būtų draugas, o ne kliūtis.

– Kiek buvote įsitikinę, kad L.Grinčikaitė laimės medalį?

– Universiadoje pamačiau, kad auklėtinė yra rimtai nusiteikusi. Po pusfinalio jai pasakiau: "Jei ne dabar – tai tuomet niekada". Tą patį pakartojau Kaune, nes čempionate iki 23 metų ji daugiau negalės dalyvauti.

Takai parankesni stajeriams

– Kaip vertinate bėgimo takus Kaune, nes specialistai kalbėjo, jog jie buvo per minkšti?

– Pritariu tai nuomonei. Gal jie nespėjo susigulėti. Minkšti takai patogesni vidutinių distancijų bėgikams – stajeriams, atsispiriantiems rečiau, o sprinteriai norėjo kietesnės dangos. Tai ir paliudijo rezultatai. Pavyzdžiui, 400 m varžybose bėgikai įveikė distanciją meistriškai.

– Kaip vertinate Kauno žiūrovus?

– Finalinėse 100 m varžybose žiūrovai palaikė iš širdies. Tačiau apskritai tikėjausi daugiau. Juokaujame, kad vasarą pusė kauniečių ilsisi prie jūros. Studentai išvažiavę į namus.

– Kokių artimiausių pergalių galime tikėtis, nes L.Grinčikaitė po šio čempionato užsidarė duris į jaunimo varžybas?

– Sunku atsakyti, nes dabar Linai teks kovoti su moterimis. Kad ir kokių pergalių pasiekta šį mėnesį, didžiausia Linos sėkme laikau 14 vietą olimpinėse žaidynėse, kai kovojo su pajėgiausiomis planetos sprinterėmis.

– Ar priimdami į grupę Liną, tikėjotės, jog iš jos išaugs tokio lygio sprinterė?

– Nuo mažens ji buvo tvirta mergaitė. Matyt, tėvų genai. Ji buvo visapusiška sportininkė, jei reikėdavo, bėgdavo 500 m, žaisdavo kvadratą, krepšinį.

– Ar sulaukėte daug sveikinimų?

– Daug. Tačiau labiausiai vertinu paprastų žmonių gerus žodžius.

Šįmet vengs varžybų

– Kuo dar nudžiuginsite šįmet?

– Padarėme viską, ką galėjome. Rugpjūčio mėnesį Vokietijoje – pasaulio čempionatas. L.Grinčikaitė asmeniškai jame nedalyvaus, tačiau sieks padėti draugėms, kad rinktinė patektų į estafetės 4 po 100 m varžybas. Jei tai pavyks – visi šio sezono planai būtų viršyti.

– Ar malonu, kad sprinterę pavyko išugdyti palyginti neaukšto lygio Klaipėdos bazėse?

– Be abejo, kad malonu. Šiaip nelaikiau Linos surištos. Galėjo važiuoti treniruotis, kur tik norėjo. Tačiau ji – irgi patriotė. Apskritai, pastaruoju metu Klaipėdos lengvaatlečiai negali skųstis treniruočių sąlygomis. Lengvosios atletikos manieže paklota šiuolaikiška danga. "Žemynos" gimnazijos stadione išklotas takas – lyg stebuklas. Visi lengvosios atletikos specialistai stebisi, kad mokykla turi šiuolaikišką taką.

– Gal jūsų grupėje auga naujų mažųjų grinčikaičių?

– Yra kelios nedidukės sportininkės, kurios po kelerių metų parodys, ko yra vertos. Tačiau valdžios politika, kai nuo rugsėjo apmokestins jaunuosius sportininkus, suduos smūgį sportui, nes ir taip sunkiai surenkame grupes. O kai reikės mokėti pinigus, galės valdininkai ginti Lietuvos garbę.