Viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių J.Štreimikytė-Virbickienė tvirtai žino: sprendimas atsisveikinti su krepšiniu – galutinis ir nekeičiamas

Po Nepriklausomybės atkūrimo J.Štreimikytė buvo Lietuvos moterų krepšinio ikona. Rinktinėje debiutavusi dar 1991 metais, 1997-aisiais kartu su komandos draugėmis ji iškovojo įspūdingiausią pergalę – laimėjo Europos čempionato auksą.

Tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą. Po praėjusio sezono 35 metų J.Štreimikytė-Virbickienė paskelbė baigianti karjerą.

Nors buvo įvairiausių gandų, kad Jurgita gali grįžti į rinktinę ar žaisti viename Italijos klube, pati krepšininkė tikina, kad tai – tik gandai.

Praėjusį savaitgalį per draugiškų rungtynių tarp Lietuvos ir Lenkijos pertrauką J.Štreimikytė buvo oficialiai išlydėta iš rinktinės.

Buvusios komandos draugės įteikė savo autografais išmargintus marškinėlius su Jurgitos mėgstamu „7“ numeriu, treneris Algirdas Paulauskas pridėjo didžiulę puokštę gėlių, o Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vladas Garastas – statulėlę.

Jurgita net nebandė slėpti emocijų ir nubraukė kelias ašaras.

- Ar dažnai verkiate?

- žurnalistai po ceremonijos paklausė J.Štreimikytės-Virbickienės.

- Nelabai, bet moteris nesunku pravirkdyti. Labai ačiū panelėms, kad taip gražiai atsisveikino, nepamiršo manęs.

- Krepšinio kamuolio nebesapnuojate?

- Nesapnuoju. Tiesa, kartais sapnuoju, kad vėluoju į treniruotę ar varžybas (šypsosi). O kamuolio į rankas nebeimu nuo sezono pabaigos ir nepasiilgstu.

- Taigi pagaliau galite atostogauti?

- Kokios atostogos? Nejaugi jūs, vyrai, nežinote, kad moteriai netrūksta darbų? Šeimininkauju namie, veiklos tikrai užtenka. Moteris yra namų židinio saugotoja, todėl jaučiau, kad turiu atsigręžti į šeimą .

- Baigti karjerą rinktinėje nusprendėte po praėjusio sezono. Tačiau vėliau pasirodė gandų, kad dar nepakabinote batelių ant vinies ir šį sezoną žaisite Italijoje. Kaip yra iš tiesų?

- Aš tokių gandų negirdėjau (juokiasi). Tai tėra tik kalbos. Aš jau tvirtai apsisprendžiau – į aikštę nebegrįšiu.

- Buvo ir kalbų, kad Jūs dar galėtumėte šiemet žaisti rinktinėje, bet treneriai nebandė siūlyti. Ar tai tiesa?

- Treneris sakė, kad mane vis tiek dar prikalbins grįžti, tad aš ir laukiau, kada mėgins kalbinti (juokiasi). Bet tai tik pajuokavimai. Treneriai mane pažįsta ir labai smagu, kad gerbia mano nuomonę ir suprato, kad šis sprendimas – rimtas.

- Kokia su rinktine iškovota pergalė – pati brangiausia?

- Be abejo, Europos čempionato auksas. Mūsų mažai šaliai tai didžiulis laimėjimas.

Prieš 10 metų sąlygos tikrai nebuvo tokios geros, kaip dabar, bet mes susirinkome ir buvome pirmos. Ta komanda buvo labai stipri, ypač psichologiškai. Laimėjome per „nebegaliu“, todėl ir prisiminimai išliks patys gražiausi.

- Kas galėtų tapti Jūsų įpėdine rinktinėje?

- Žmonės visi labai skirtingi, bet manau, kad atsiras įpėdinių. Antra vertus, nereikėtų kalbėti apie atskiras žaidėjas ir jų išskirti. Mūsų rinktinė visada buvo stipri savo kolektyvine dvasia tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Linkiu, kad ta dvasia rinktinėje išliktų ir toliau. Kaip ir pagarba savo tautai ir šaliai.

- Kokios mūsiškių galimybės Europos čempionate?

- Bus labai sunku. Šiemet - olimpiniai metai, todėl visos šalys siunčia stipriausias rinktines. Be to, sugriežtėjo ir patekimo į olimpiadą sąlygos. Taigi kova virs nuo pirmos dienos ir nebus galima nė minutei atsipalaiduoti.

- Kur Jūs būsite rugsėjo 24 – spalio 7 dienomis, kai Italijoje vyks Europos moterų čempionatas?

- Būsiu Lietuvoje, sėdėsiu prie televizoriaus ir palaikysiu Lietuvos rinktinę. Planavau važiuoti į Italiją, bet po to nusprendžiau, kad bus per sunku žiūrėti į viską iš taip arti, bet neišbėgti į aikštę.