„KOK 104 Mega Series“ turnyre Kaune I.Baryso laukia akistata su Lenkijos kovos menų žvaigžde Filipu Rządeku.

ISKA ir WKU pasaulio čempiono titulus iškovojusį lenką Ignas šiemet jau buvo įveikęs „King of Kings 99“ turnyre Vilniuje. Šis pasirodymas tapo Taisonu praminto lietuvio sugrįžimu po daugiau nei trejus metus trukusios priverstinės pertraukos. Jis gydėsi sunkią traumą, gulėsi ant operacinio stalo, o vėliau tobulino meistriškumą ne tik Lietuvoje, bet ir už Atlanto.

„Kaune bus paskutinis mano pasispardymas kikbokso varžybose. Po jų grįšiu į MMA kovas“, – atskleidė I.Barysas.

Lietuviškasis Mike'as Tysonas pakartotinei kovai su lenku rengėsi itin atsakingai, padedamas ne tik savo klubo „Fightersland“, bet ir kolegų iš „One Blood“ ir kitų klubų. Pasirengimo laikotarpiu jis nepamiršo ir trenerio pareigų, didžiausią dėmesio dalį skirdamas E.Kareckaitės tobulėjimui.

Ernesta „Žalgirio“ arenoje bus savo trenerio palaikymo komandoje.

Šis sezonas 24-erių metų MMA atstovei itin sėkmingas. Rugpjūčio pabaigoje ji pasiekė pirmąją pergalę „Hexagone MMA“ organizacijos narve. Dubajuje įvykusiame turnyre lietuvė po trijų raundų kovos teisėjų sprendimu įveikė britę Kate Bacik. Spalio mėnesį Taline surengtame „King of Kings“ turnyre E.Kareckaitė pagal „Dream Boxing“ bokso taisykles įveikė suomę Sigrid Kapanen.

„Varžybos Taline Ernestai buvo naudingos pasitikrinti boksavimosi įgūdžius, o pergalė Dubajuje – visai kito lygio. Akistata su kylančia Didžiosios Britanijos žvaigžde buvo labai svarbi Ernestos karjerai. Smagu, kad ji įrodė galinti siekti pergalių stipriose tarptautinėse organizacijose“, – pasakojo I.Barysas.

Svarbiausiai sezono premjerai E.Kareckaitė intensyviai rengėsi pusantro mėnesio. Jos žodžiais, krūviai tuo laikotarpiu bus du tris kartus didesni nei įprastai. Per tą laikotarpį mergina ne kartą braukė skausmo ašaras, lenktyniavo su laiku laikydamasi negailestingos dietos, nes jai reikėjo numesti apie 13 kg. Ir, žinoma, neišlįsdavo iš sporto salės?

„Iš salės išlindome, nes ją tuo metu remontavo, bet lengviau dėl to netapo, – šypsojosi abu pašnekovai. – Teko sugalvoti išradingesnių būdų. Surengėme stovyklą kaime, gamtoje. Nuvažiavome prie ežero ir, kaip filme apie Rocky Balboa, lakstėme po kalvas, nuolat keitėme vietas, kad psichologiškai būtų įdomiau ir lengviau. Sunkiausia buvo kovoti su svoriu, nes, numetus apie 8 kg, jis nebekito. Reikėjo skubiai numesti dar 5 kg. Konsultavomės ir su boksininkais, ir kitų sričių specialistais, bet savo planą įvykdėme.“

– Ką Ernestos karjeroje pakeitė pirmoji pergalė „Hexagone MMA“ serijos varžybose?

I.Barysas: „Tai labai svarbus įrašas karjeroje. Tiek kiti varžovai, tiek pati organizacija įsitikino, kad Ernesta – rimta kovotoja, kuriai galima pasiūlyti daugiau aukšto lygio iššūkių. Sulaukėme ne vieno skambučio, klausimų. Tarp jų buvo netgi pasiūlymas kautis dėl 57 kg svorio kategorijos čempionės diržo. Ernesta būtų sutikusi, bet aš pasiūliau palaukti palankesnės progos. Įvertinau aplinkybes, kad jai reikia gydytis traumuotą kelį. Pasveikti ji gal ir būtų spėjusi, bet per tas keturias savaites iki kovos jai vėl būtų reikėję numesti gal 10 kg. Tokiu atveju ir gijimas vyksta sunkiau, ir organizmas pavargsta. Tokių šansų tikrai dar bus.“

Ernestos laisvalaikis glaudžiai susijęs su kovos menais. Juo labiau kad ir jos širdies draugas treniruojasi mūsų klube.

E.Kareckaitė: „Pergalė „heksagone“ man asmeniškai svarbi tuo, kad suteikė daugiau psichologinio pasitikėjimo savo jėgomis. Atsimenu, anksčiau prieš kovą tiesiog degdavau savyje, nekantraudavau žengti į narvą, bet tai nėra pats geriausias nusiteikimas. Geriau – ramybė, susikaupimas ir aiškus suvokimas, ką ir kaip turėsiu daryti, kad įveikčiau šią konkrečią varžovę. Trenerio dėka vis plečiu savo žinių bagažą. Krepšinio terminais šnekant, mokausi matyti aikštelę. Kartu dirbame jau aštuntus metus, todėl vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.“

– Aukščiausias kovotojų karjeros laiptelis yra UFC varžybos. Ar keliate tikslą praverti šios prestižinės organizacijos duris?

E.K.: „Apie tai svajoju tyliai, nes dar turiu ką įrodinėti kitose organizacijose. Seku įdomiausias UFC varžybas, stebiu žvaigždes ir stengiuosi iš jų mokytis.“

I.B.: „Net neabejoju, kad vieną dieną Ernesta ten atsidurs. Žinoma, jei išvengsime traumų, netikėtumų, karų. Šiaip ji turi daug savybių, būdingų aukšto lygio kovotojoms. Ji puikiai įsimena detales, fiksuoja, rašosi mano patarimus, o svarbiausia – mokosi iš savo klaidų ir jų nebekartoja. Tokia atletė gali augti ir iki UFC lygio.“

– Negaliu nepaliesti kitos temos. Jūs – buvusi plaukikė, paauglystėje spėjote tapti Lietuvos jaunių, jaunimo ir net suaugusiųjų čempione ir rekordininke. Ar nesigailite pakeitusi sporto šaką, kurioje, pavyzdžiui, kaip Rūta Meilutytė, galbūt būtumėte pasiekusi net olimpinių aukštumų?

E.K.: „Plaukimas man iš tiesu gerai sekėsi, bet baseino takelyje nejausdavau to moralinio pasitenkinimo, kurį jaučiu kovos ringe. O dėl aukštumų… Kas sako, kad jų nepasieksiu MMA varžybose?“

I.B.: „Juk ir olimpinių šakų sąrašas nuolat keičiasi. Į Paryžiaus žaidynių programą jau įtraukti breiko šokiai. Kalbama apie bokso pašalinimą. Manau, kad yra nemažai šansų, jog stipriai populiarėjanti MMA rungtis vieną dieną taps olimpine sporto šaka.“

– Plaukimas pastaraisiais metais tapo vienu iš Lietuvos sporto šakų lyderių. Lietuviai nuolat skina medalius Europos ir pasaulio čempionatuose. Ar iki šiol domitės mūsų plaukikų startais? Gal su kažkuriais palaikote ryšį?

E.K.: „Nesidomėti negaliu, nes mano mama – plaukimo trenerė (daugkartinė Lietuvos plaukimo čempionė ir rekordininkė, Atlantos olimpinių žaidynių dalyvė Dita Kareckienė – aut. past.). Namuose nuolat įjungtos plaukimo varžybų transliacijos. Jas pasižiūriu, man įdomu, bet baseino nepasiilgstu. Net vasarą į ežerą retai įšoku – vanduo nebetraukia. Iki šiol susirašome su kai kuriomis buvusiomis treniruočių partnerėmis, pasidomiu, kaip joms sekasi, tad kuo kvėpuoja Lietuvos plaukikai, žinau iš pirmų lūpų.“

Patirtis: šiemet pavasarį I.Barysas (dešinėje) Lenkijos kovos menų žvaigždę F.Rządeką nugalėjo Vilniuje.

– Olimpinis statusas sportininkams suteikia ir kur kas geresnį finansavimą. Kovotojai apie valstybės finansavimą gali tik pasvajoti. Kaip surenkate sezono biudžetą?

I.B.: „Iš tiesų, mūsų sportas, ypač profesionalus, reikalauja nemažų investicijų – į kokybiškas treniruotes su gerais specialistais: bokso, imtynių, fizinio parengimo. O kur dar tinkama mityba, treniruočių stovyklos, kelionės į varžybas, viešbučiai... Sukamės, kaip galime. Ernesta jau dirba trenere „Fightersland“ klube, treniruoja mergaites ir moteris. Jauniausiai jos auklėtinei – dvylika metų, vyriausiai – 54-eri. Taip pat mums padeda privatūs rėmėjai, mėgstantys kovos menus.“

Su treneriu dirbame jau aštuntus metus, vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.

– Tarp treniruočių ir darbų dar spėjate ir studijuoti. Kaip sekasi studijos? Ar randate laiko ir laisvalaikiui?

E.K.: „LSU esu baigusi bakalauro studijas, o šiais mokslo metais turėčiau gauti ir treniravimo sistemų magistro diplomą. Sustoti neplanuoju, todėl stosiu į doktorantūros studijas. Viską suderinti nelengva. Kartais tenka prie vadovėlių pasėdėti ir naktimis. Būna, kad mokausi iki 5 valandos ryto, o po kelių valandų keliuosi į treniruotę. Bet atsigriebiu dieną. Pasnaudžiu valandėlę, ir to užtenka.“

I.B.: „Ernestos laisvalaikis glaudžiai susijęs su kovos menais. Juo labiau kad ir jos širdies draugas treniruojasi mūsų klube. Atsimenu, buvo taip miela žiūrėti, kai jis atėjo pas mane ir paklausė, ar neprieštaraučiau, kad juodu su Ernesta draugautų. Kažkaip sutramdžiau šypseną ir palaiminau jų santykius (juokiasi).“