2015 m. Vilniuje duris atvėrusi R.Balžeko teniso akademija "Balzekas Tennis Academy" šiuo metu turi penkis filialus Vilniuje ir Klaipėdoje, o po trejų metų planuoja atidaryti naują 3–3,5 mln. eurų vertės teniso centrą sostinės Kalnėnų rajone.

"Galima sakyti, kad mes po truputį įsibėgėjame. Subūrėme neblogą trenerių kolektyvą, mūsų treniruotes lanko beveik 250 vaikų. Prieš kelias savaites mūsų akademijos 12-mečiai auklėtiniai atstovavo Lietuvai Europos žiemos festivalyje Čekijoje. Iškovojome dvi pergales, patyrėme dvi nesėkmes ir galutinėje rikiuotėje užėmėme šeštąją vietą. Pernai akademijos auklėtiniu tapo neabejotinai perspektyviausias ir talentingiausias jaunasis Lietuvos tenisininkas Matas Vasiliauskas. Pastaruosius trejus metus jis treniravosi Šiauliuose pas trenerį Šarūną Kulnį, bet praėjusių metų spalį sutarėme, kad persikels į Vilnių ir pradėsime treniruotis pagal atskirą programą. Aišku, galėjo jis pas mus ateiti ir anksčiau, tada būtų tikrai lengviau, bet per keturis bendro darbo mėnesius mums pavyko gerokai pagerinti jo pozicijas Tarptautinės teniso federacijos (ITF) jaunųjų tenisininkų reitinge. Šiuos metus jis pradėjo sėkmingu startu Švedijoje vykusiame turnyre, pasiekė pusfinalį ir šiuo metu ITF jaunių reitinge užima 365 vietą", – "Vilniaus dienai" sakė 62 metų teniso specialistas.

– Su R.Berankiu dirbote nuo mažų dienų, treniravote jį 14 metų. Matui jau 16, bet su juo dar tik pradedate darbą. Ar galite palyginti šiuos du tenisininkus?

– Visų pirma, jų charakteriai skiriasi kaip žemė ir dangus. Ričardas visada buvo labai ramus, darbštus, jis įsiklausydavo į trenerių pastabas ir stengdavosi iš visų jėgų jas įgyvendinti. Matas yra gan karštas, impulsyvus, bet jis turi čempioniško charakterio gyslelę, ko R.Berankis niekada neturėjo. Su Ričardu mes viską pasiekėme tik didžiuliu darbu. O Matas turi ir talento šiek tiek daugiau, ir charakteris kitoks, jis pasižymi geresnėmis greičio bei staigumo savybėmis.

Fiziškai jis dar nėra visiškai subrendęs, jam labai trūksta geresnio fizinio pasirengimo, bet jis vis dar bręsta, per artimiausius keletą metų turėtų ūgtelėti iki 183–185 cm. Manau, kad tai yra idealus tenisininko ūgis. Jo greitis, judėjimas, aikštės matymas ir mąstymas – jis turi visas galimybes tapti aukšto lygio tenisininku. Bet vien fizinių duomenų ir talento nepakanka. Reikia ir užsispyrimo, sunkaus darbo ir didelės sėkmės. Atvirai pasakysiu, mums su Ričardu labai sekėsi. Sulaukęs 17-os jis buvo ITF jaunių pasaulinio reitingo lyderis, laimėjo pirmąjį ITF "Futures" turnyrą suaugusiųjų tenise, o 2010 m. tapo jauniausiu ATP pirmojo šimtuko tenisininku. Mums pasisekė, kad suradome labai rimtus rėmėjus Jungtinėse Amerikos Valstijose, galėjome negalvoti apie pinigus ir visą dėmesį skirti tenisui, dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose turnyruose.

Surasti tokį kaip R.Berankis dabar yra itin sudėtinga, o gal net ir neįmanoma.

– Kokios Mato perspektyvos pakartoti Ričardo žygį?

– Kol kas sunku pasakyti, kaip Matui seksis vyrų tenise. Šiais metais mūsų pagrindinis tikslas – įsitvirtinti pirmajame ITF jaunių tenisininkų reitingo šimtuke. Tai būtų geras pagrindas prieš kitus metus. Jei nepavyks, tada reikės rimtai permąstyti visą mūsų pasirengimo ir žaidimo strategiją. Vieniems tenisininkams perėjimas iš jaunių į vyrus būna skausmingas, kitiems – nelabai. Ričardas jau būdamas 16-os dalyvavo ne tik jaunių, bet ir vyrų turnyruose.

Aišku, nėra smagu, kai gauni į kaulus nuo vyrų, bet labai svarbu, kaip tenisininkas priima pralaimėjimus. Jei po nesėkmių serijos palūžta, pasiduoda – meta tenisą arba tenkinasi buvimu antrame reitingo tūkstantuke. Ričardas nepasidavė, o su Matu dar ne viskas aišku. Bet jei turi tvirtą charakterį, esi numatęs konkretų tikslą ir pasiryžęs jo siekti, kelios nesėkmės tavęs neišmuš iš vėžių. Pagaliau, jei nepavyko vienais metais, turi šansą atsitiesti kitais. Ir privalai tuo šansu pasinaudoti.

Nė vienam Ričardo kartos tenisininkui nebuvo paprasta ir lengva patekti į elitą. Milošas Raoničius, Grigoras Dimitrovas irgi iš pradžių turėjo problemų, bet jie nepasidavė, dirbo, tobulėjo ir tapo elitiniais pasaulio tenisininkais.

– 2016 m. gegužę R.Berankis ATP reitinge buvo 50-as. Tai aukščiausias jo profesionalios karjeros pasiekimas. Kaip manote, ar ateityje kuris nors Lietuvos tenisininkas pagerins šį rezultatą?

– Jei klausiate, ar M.Vasiliauskas kada nors bus geriausių pasaulio tenisininkų 50-uke, to aš tikrai negaliu pažadėti. Jei jis būtų atėjęs pas mane keleriais metais anksčiau, gal būtų šiek tiek lengviau. Mato žaidimas turi daug panašumų į R.Berankio žaidimą. Bet Ričardas su manimi dirbo nuo 9 metų. Mes kartu nuėjome visą kelią, turėjome vieną tikslą ir jo siekėme. Matui – 16 metų, jo charakteris jau susiformavęs, jis yra visiškai kitokio mąstymo. O profesionalus sportas – tai visų pirma drausmė. Ne tik gyvenime, bet ir teniso korte. Neužtenka vien mokėti atmušti kamuoliuką, reikia ir kitokių savybių, be kurių geriausiu pasaulio tenisininku nebūsi. Tad mes apie kažkokias aukštumas nesvajojame, mūsų pagrindinis tikslas – tobulėjimas. Jei tobulinant žaidimo ir psichologinius aspektus pavyks pagerinti reitingo pozicijas, bus puiku.

O kalbant apskritai apie Lietuvos tenisininkų galimybes pasiekti R.Berankio lygį, būtina suprasti, kad tam reikia ypatingų, titaniškų pastangų. Ir ne tik trenerio bei žaidėjo, tačiau ir tėvų, federacijos vadovų. Labai reikia rėmėjų indėlio. Mums pasisekė, kad gan anksti sulaukėme stiprių rėmėjų ir pavyko išspręsti finansines problemas. Bet pasiekti R.Berankio lygį bus nepaprastai sunku dar ir dėl to, kad dabartinė vaikų karta yra silpnesnė fiziškai, lepesnė. Ričardas neturėjo super talento, bet pasižymėjo besąlygišku atsidavimu, darbštumu, pasiaukojimu ir puikiomis fizinėmis savybėmis. Tarp dabartinių vaikų tokių paprasčiausiai nėra. Dabar vaikai vis daugiau laiko praleidžia prie kompiuterių, išmaniųjų telefonų, televizorių. Todėl fiziškai jie yra labai silpni, jiems trūksta gebėjimo sutelkti dėmesį, susikoncentruoti ir siekti ilgalaikių tikslų. Surasti tokį kaip R.Berankis dabar yra itin sudėtinga, o gal net ir neįmanoma.

– Po išsiskyrimo su R.Berankiu sakėte, kad vargu ar dar kada nors ryšitės skirti tiek jėgų ir laiko vienam sportininkui. Tačiau panašu, kad su M.Vasiliausku nusprendėte pakartoti nueitą kelią?

– Tikrai nebūčiau sutikęs dirbti su Matu, jei netikėčiau jo galimybėmis. Aš pamačiau jame neišnaudotą potencialą ir nusprendžiau pabandyti, išspausti iš jo maksimumą. Jei mums tai pavyks, galime turėti dar vieną ryškų, savitą Lietuvos tenisininką. Lietuvai reikia teniso žvaigždžių. Labai gaila, kad mums nepavyko išnaudoti Ričardo fenomeno. Kai jis tapo geriausiu planetos jaunuoju tenisininku, laimėjo atvirąsias JAV jaunių teniso pirmenybes, Lietuvoje kilo tikras teniso bumas. Tada mes turėjome visas galimybes Vilniuje įsteigti Nacionalinę teniso akademiją, joje suburti geriausius šalies trenerius ir jaunuosius tenisininkus. Bet ta galimybė liko neišnaudota.

Labai tikiuosi, kad su Matu mums pavyks sukelti dar vieną teniso bumą Lietuvoje. Ir jei mums pasiseks, aš to dalyko tikrai nepaleisiu. Eisiu pats, belsiuosi į valdininkų duris ir bandysiu išjudinti Nacionalinės akademijos projektą iš mirties taško. Prieš dešimtmetį buvo daug kalbų, pažadų, bet jokių realių darbų. Jei gausiu antrą šansą – pasistengsiu jo nepaleisti.