Paskutinę akimirką į olimpinį penkiakovininkų traukinį įšokusi devyniolikmetė Gintarė Venčkauskaitė tikina, kad didelės baimės prieš svarbiausią gyvenimo startą nejaučia. Tiesiog ruošiasi nepasiduoti.

– Kelialapis į olimpines žaidynes atiteko paskutinę akimirką. Kaip reagavai? – paklausėme sportininkės.

– Reagavau labai ramiai, kadangi kelialapio tikėjausi ir nebuvau praradusi vilties. Po pasaulio taurės finalo buvau labai nusivylusi, bet kažkas kuždėjo, kad neverta labai sielvartauti. Tai pasiteisino.

– Nekilo tokių minčių, kaip „man dar tik devyniolika, o jau važiuosiu į olimpiadą“?

– Taip, pagalvojau ir apie tai, bet nemanau, kad esu silpnesnė už savo varžoves. Ne veltui yra sakoma, kad svarbu ne ūgis, o smūgis.

– Vis dėlto kas nutiko pasaulio taurės finale?

– Koją pakišo jojimas, nesusitvarkiau su žirgu, todėl nebebuvo vilties pakilti aukščiau nei 36-a pozicija.

– Kas pačiai labiausiai patinka penkiakovėje ir kur jautiesi silpnesnė?

– Arčiausiai širdies yra bėgimas ir šaudymo rungtis, kurioje jaučiuosi tvirčiausiai, taip pat patinka jojimas. Nemėgstamos šakos kol kas neišskiriu – patinka visos penkios rungtys, kitaip šito sporto nebūčiau pasirinkusi.

– Nuolat kyla klausimas, kodėl merginos pasirenka penkiakovę. Kokia tavoji istorija?

– Ir pati negaliu paaiškinti šito reiškinio (juokiasi). Kuo labiau pasineri į šią sporto šaką, tuo sunkiau yra ją palikti. Be to, nemėgstu sėdėti vienoje vietoje, treniruotės – vieta, kur galiu išsikrauti. Istorija labai paprasta – kelerius metus lankiau plaukimą, kuris buvo be galo nusibodęs o penkiakovės treneriai ieškojo naujų žmonių. Sulaukiau pasiūlymo išmėginti šią sporto šaką. Pamėginau ir labai patiko draugiškas kolektyvas. Taip čia ir likau. Iš pradžių bijojau bėgimo, nes jis man atrodė pats sunkiausias išbandymas, bet dabar – tai pati mėgstamiausia mano rungtis.

– Neretai šiuolaikinė penkiakovė yra siejama su džentelmeniškumu. Ką apie tai manai?

– Tiesa, kad tai nėra pats moteriškiausias sportas, nes jis reikalauja daug ištvermės, kantrybės, sveikatos. Vis dėlto tikrai gali sportuoti ir moterys. Gal mes tiek daug jėgos ir ištvermės neturime, bet, manau, savo moterišku pajėgumu taip pat galime pasiekti aukštų rezultatų. Vyrai žaidžia futbolą ar krepšinį, bet ir moterys nepamiršta šių sporto šakų, todėl nemanau, kad mus reikia nurašyti ir penkiakovėje.

– Į olimpines žaidynes važiuosi su daugiau patirties turinčia Laura Asadauskaite. Koks jos vaidmuo tavo karjeroje? Dalijatės patarimais?

– Aš treniruojuosi Kaune, ji – Vilniuje, todėl ir jos vaidmens mano karjerai praktiškai nėra. Laura – tik mano sporto partnerė, varžovė. Kadangi ji patirties turi dvigubai daugiau nei aš šioje sporto šakoje, todėl kartais duoda kokį patarimą fechtavimo ar kitose rungtyse.

– Būtent fechtuojantis yra svarbi patirtis. Kaip sekasi šioje rungtyje?

– Sunkiai, bet tai tik pati pradžia, dar neturiu tiek daug patirties, kiek kitos olimpinį kelialapį iškovojusios sportininkės. Stengiuosi, dirbu, o kaip bus ateityje – matysime. Manau, viskas – į gera ir kada nors fechtavimas taip pat bus viena mėgstamiausių mano rungčių.

– Reikia dažniau žiūrėti filmus apie muškietininkus?

– Filmai padėtų tik pataisyti taktiką (juokiasi). Šioje rungtyje reikia kantrybės, jausmo. Kai šių dalykų nėra – sunku. Per vieną dieną visko neišmoksi, be to, čia nemažai lemia psichologija.

– Ar, iškovojusi kelialapį i Londoną, jauti kokį nors psichologinį spaudimą?

– Tikrai ne. Nėra ko bijoti, varžovės visos tos pačios, žinomos. Aš jų nebijau. Važinėdama į varžybas pripratau ir to baimės jausmo pradėjau nejausti. Žinoma, meluosiu, jei sakysiu, kad visiškai nejaučiu nerimo. Šioks toks jauduliukas yra, nes nežinau, kas bus, kaip seksis joti, kaip fechtuosiu. Visada norisi vienaip, o gali išeiti kitaip.

– Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija labai atsargiai kalba apie lūkesčius Londone? Ką pati manai?

– Mūsų sporto šakoje neįmanoma nuspėti rezultato. Žinau, kokių rezultatų galiu pasiekti plaukdama ar bėgdama, jojimo rezultatas priklauso nuo žirgo, fechtavimas – nuo nuotaikos, įtampos. Asmeniškai savo galimybes vertinu neutraliai – bus kaip bus! O rankų nuleisti ir pasiduoti tikrai nežadu!

Asmeninio archyvo nuotr.