Joje pirštines surėmė lietuvis Henrikas Vikšraitis ir nugalėtojo titulą gynęs Moldovos atstovas Vitalie Matei. Nors prieš kovą H.Vikšraitis neišvengė nemalonių nuotykių, mūsiškis "Sparta Gym" kovotojas ringe įrodė savo pranašumą ir perėmė čempiono diržą.

Kova dėl titulo vyko pagal KOK taisykles ir truko net penkis raundus. Jai pasibaigus du teisėjai pergalę skyrė H.Vikšraičiui, vienas – V.Matei. Nors kovotojas iš Moldovos buvo akivaizdžiai nepatenkintas tokiu teisėjų sprendimu, H.Vikšraitis dėl savo pergalės neabejojo.

"Siekiau laimėti ne jėga, o tikslumu. Ir savo tikslą pasiekiau, nes mano smūgiai buvo gerokai tikslesni nei varžovo. Nors priešininkas buvo tikrai kietas, manau, kad toje kovoje dominavau, nors gal ir ne taip ryškiai, kaip esu įpratęs", – po mūšio "Vilniaus dienai" sakė H.Vikšraitis.

26 metų kovotojas teisę kautis su KOK čempionu 71 kg svorio kategorijoje iškovojo dar praėjusių metų lapkritį, kai Vilniuje vykusioje dvikovoje nokautavo varžovą iš Graikijos Andreasą Mavropoulos'ą. Tačiau nedaug trūko, kad titulinė kova su V.Matei būtų atšaukta. Turnyro išvakarėse vykusių oficialių svėrimų metu paaiškėjo, kad H.Vikšraitis net 1,8 kg viršija leistiną svorį.

"Žinojau, kad bus šioks toks antsvoris, bet net ir pats nesitikėjau, kad jis sieks beveik du kilogramus. Kita vertus, galvojau, kad varžovui tai pernelyg nerūpės, nes man irgi ne kartą pasitaikė tokia situacija, kai sveriantis paaiškėdavo, jog mano priešininkas yra kilogramu ar dviem sunkesnis, nei reikalauja svorio kategorija. Bet niekada dėl tokių dalykų nesukdavau galvos, nes iš esmės visi kovojantieji svorio kategorijoje iki 71 kg yra realiai sunkesni ir visi prieš varžybas meta svorį, kad atitiktų svorio kategoriją. Tad dažniausiai būna tam tikra svorio paklaida. Aišku, ne 5 kg, tačiau bent jau apie 500 gramų", – pasakojo lietuvis.

– Henrikai, praėjusių metų lapkritį taip pat kovojote 71 kg svorio kategorijoje. Kaip nutiko, kad šį kartą prieš pat dvikovą teko ekstremaliu būdu mesti svorį?

– Man svoris labai greitai sugrįžta. Esu 185 cm ūgio, tai ir mano normalus svoris yra maždaug 80–83 kg. Bet šį kartą reikalai taip susidėliojo, kad po paskutinio savo pasirodymo praėjusių metų lapkritį Vilniuje vykusiame "KOK'51 World Series" turnyre kurį laiką gydžiausi traumą, daugiau ilsėjausi, mažiau sportavau. O tuo metu giminėje netrūko švenčių, tad nemažai laiko praleidau lankydamas artimuosius. Kadangi esu suvalkietis, svečiuose leidau sau pasilepinti tradiciniais lietuviškais patiekalais – cepelinais su spirgučiais ir kitu sportininkams nelabai tinkančiu maistu. Kai prieš pusantro mėnesio pradėjau ruoštis kovai dėl KOK čempiono diržo, paaiškėjo, kad sveriu net 87 kg. Iš tiesų, jau tuo metu nebuvo linksma, nes supratau, kad per daug atsipalaidavau, apleidau savo sporto šaką, treniruotes. Kadangi daugiau laiko praleisdavau namuose, šaldytuvas tapo mano geriausiu draugu. Tai irgi nepagerino mano fizinės formos. Visi mes žmonės, visi turime savo silpnybių. Net ir profesionalūs sportininkai.

Titulų, medalių ir nugalėtojų taurių turiu daug, bet čempiono diržas yra išskirtinis.

Kita vertus, tie keli kilogramai antsvorio nėra kažkoks unikalus ar labai retas dalykas mūsų sporte. Tačiau šį kartą mano varžovas buvo griežtai principingas. Jis kategoriškai pareikalavo, kad mano svoris būtų lygiai 71 kg. Aš jį puikiai suprantu. Toks buvo jo žaidimas, jis norėjo mane nualinti dar prieš kovą, išsunkti iš manęs viską. Ir iš dalies jam tai pavyko. Nes tikrai po to papildomo svorio metimo buvau nusilpęs, buvo sunku net kalbėti, po svėrimo iš karto kreipiausi į medikus, teko daryti lašelinę, nes organizme visai nebuvo skysčių. Suprantu, kad rimtai rizikavau sveikata, bet negalėjau nuvilti žmonių, kurie norėjo pamatyti kovą dėl čempionų diržo.

– Pergalė atpirko visas kančias?

– Smagu, kad laimėjau, bet pačia kova likau nepatenkintas. Reikia pripažinti, kad pasirodžiau ne taip, kaip esu įpratęs. Mano stilius yra agresyvus, pagrįstas stipriais smūgiais, efektinga kova. Visgi teko atsižvelgti į tai, kad kova turėjo trukti ne 3, o 5 raundus. O tam reikia gerokai daugiau jėgų ir energijos. Tad pasirinkau atsargesnę taktiką, kad neišsitaškyčiau po pirmo raundo. Priešininkas buvo tikrai kietas, bet jis manęs nenustebino. Buvau gerai jį išstudijavęs ir pasirengęs jo veiksmams. Žinojau, kad jis puikiai ginasi ir stipriai smūgiuoja, mėgsta mušti per kepenis, bet kojomis beveik nedirba. Todėl turėjau saugotis jo smūgių rankomis, ir man tai pavyko. Savo rankas laikiau prie galvos, daugumą jo smūgių blokavau, o jei kažką ir prasileidau – didelės žalos man tai nepadarė.

– Prieš kovą, siekdamas tilpti į svorio kategoriją, nusikirpote net ir barzdą. Kaip jautėtės ringe be jūsų stiliaus ženklu tapusio aksesuaro?

– Man barzda buvo ir yra vyriškumo etalonas. Todėl aš jos ir neskutau, tik apkirpau. Aišku, kalbant apie svorio metimą, tai buvo tik simbolinis dalykas, tiesiog norėjau pats pamatyti save be barzdos, nes jau kokius 5–6 metus auginu ją. Vaizdas buvo įdomus, neįprastas, atrodė, kad esu tarsi be smakro. Bet, aišku, jokios įtakos kovai tai neturėjo, tik aš pats gan keistai jaučiausi. Visgi barzda – tai ne ranka ar koja, po kelių mėnesių ji vėl bus vietoje. Gal ne tokia vešli ir ilga kaip buvo, bet bus. Juo labiau kad žmonai aš patinku su barzda, o man žmonos noras yra svarbiausias.

– Ką jums reiškia KOK čempiono diržas?

– Man tai yra antras čempiono diržas – ir tikrai pats reikšmingiausias. Pirmą diržą iškovojau su "Collision Fights" organizacija, laimėjęs jos rengtas varžybas. Po to dalyvavau "Faith Fights" organizacijos turnyre Kinijoje. Laimėjau dvi kovas, o trečioje, finalinėje, kaip man atrodė, irgi buvau pajėgesnis, nes savo varžovą pasiunčiau į nokdauną, bet organizatoriams norėjosi, kad čempionu taptų jis, tad jie padarė viską, kad teisėjas pakeltų jo ranką į viršų. Vėliau visas jėgas skyriau KOK organizacijoms kovoms – ir pagaliau pasiekiau tikslą. Šis diržas man pats svarbiausias, nes norint jį pelnyti reikėjo įveikti daug rimtų varžovų. Šiaip titulų, medalių ir nugalėtojų taurių turiu daug, bet čempiono diržas yra išskirtinis. Aš jo visą laiką siekiau, tik dėl jo ir kovoju 71 kg svorio kategorijoje, dėl jo kankinu save mesdamas svorį prieš kovą. Nuėjau ilgą kelią KOK ringe ir nenorėjau sustoti nepasiekęs tikslo.

– Tikslą jau pasiekėte. O kas toliau?

– Visų pirma, reikia apginti šį diržą, nes pretendentų į jį netrūksta. O paskui, galvoju, kad reikėtų išbandyti jėgas didesnėje svorio kategorijoje – iki 77 kg. Jei pavyktų ir ten tapti čempionu, būčiau vienu iš nedaugelio, savo rankose turinčių dviejų svorio kategorijų čempionų diržus.

– Kokie sunkumai laukia aukštesnėje svorio kategorijoje?

– Visų pirma – aukštesni, galingesni, stipriau smūgiuojantys varžovai. Reikia suprasti, kad 77 kg kategorijoje varžosi normaliomis sąlygomis bent 10 kg sunkesni kovotojai. Iš esmės, man tikrai būtų daug lengviau "tilpti" į šią svorio kategoriją, nes kai normaliai maitinuosi, ruošiuosi kovoms, sveriu apie 79–80 kg.

– O kas jus laiko 71 kg kategorijoje?

– Nes čia tiesiog daug didesnė konkurencija, daugiau veiksmo, kovų, galimybių. Tai bene populiariausia ir didžiausia KOK svorio kategorija, čia yra daug garsių priešininkų, su kuriais labai norėčiau susiremti, pažiūrėti, ko esu vertas. Be to, man ji labai patinka.

– Ką veiksite dabar?

– Pailsėsiu, atgausiu jėgas po svorio metimo, tada vėl kibsiu į darbus, treniruotes, pasirengsiu gerą mitybos planą, kad nereikėtų daugiau taip kankintis. Su spirgučiais ir cepelinais jau baigta. Pasistengsiu klaidų nekartoti. Buvo žiauriai sunku, iškenčiau tikrą pragarą, ir tai tikrai atsiliepė mano sveikatai. Vis tik įrodžiau, kad esu tikras lietuviškas spartietis ir esu pasirengęs net ir sunkiausiems išbandymams.