Į Klaipėdą parvežtas Lenkijos čempiono medalis

Į Klaipėdą parvežtas Lenkijos čempiono medalis

Vidas Alunderis šiuos metus vertina geriausiais savo gyvenime, o išgyventas džiaugsmo akimirkas – maloniausiomis. Išvykęs į Lenkiją ir įsitvirtinęs Lubino „Zaglębie“ komandoje, klaipėdietis gegužės mėnesį tapo kaimynų šalies, kurioje gilios futbolo tradicijos, čempionu.

Į Lenkiją

- Žinome, kad po 2004 metų sėkmingo sezono „Atlante“, kai buvo iškovoti A lygos čempionato bronzos medaliai, vis dėlto nenorėjai likti Klaipėdoje, bet ir gundančiais pasiūlymais nebuvai apibertas. Tad kokiais keliais ir kieno padedamas atsidūrei Lenkijoje?

- Vienas pažįstamas, žinodamas, kad nebenoriu žaisti „Atlante“, pasiūlė man išbandyti laimę lenkų „Zaglębie“ klube. Nenoriu sakyti jo pavardės. Jis ne futbolo agentas, tačiau žinomas šioje sporto šakoje žmogus. Mūsų nesaisto jokie įsipareigojimai. Jis tiesiog man davė progą įsitvirtinti šioje komandoje. Ar pavyks, ar ne – priklausė nuo manęs.

2005 metų vasarį Turkijoje buvo surengta treniruočių stovykla, kurios metu sužaidžiau ketverias rungtynes. O kovo 1 dieną klubas, kuriame vyriausiuoju treneriu tuomet buvo specialistas iš Kroatijos, sudarė su manimi 2 metų 9 mėnesių sutartį. Daugelis stebėjosi tokiu terminu – nei dvejiems, nei trejiems metams.

Pergalinga istorija pasigirti negalintis „Zaglębie“ klubas pastaruosius dvejus metus žaidė kaip reta sėkmingai – du kartus pateko į Lenkijos taurės finalą, praėjusiais metais iškovojo bronzos medalius, šįmet tapo čempionu.

Trenerių užgaidos

- Ar iš karto prasimušei į pagrindinę vienuolikę?

- Pirmąsias ketverias rungtynes išsėdėjau ant suoliuko. Į aikštę žaisti išbėgau per taurės varžybas su kažkuriuo žemesnės lygos klubu. Po tų varžybų ir patekau į pagrindą. Sekėsi vis geriau. Vėliau kroatą pakeitė lenkas. Naujasis treneris elgėsi nepaaiškinamai: pirmą ratą žaidžiau pagrindinėje komandoje, antrąjį – pasodino ant suoliuko. Beveik visą antrąjį ratą žaidžiau dublerių komandoje. O kai „Zaglębie“ klubas žaidė paskutiniąsias čempionato rungtynes, kurios lėmė ar mes laimėsime bronzos medalius, staiga išleido į pagrindinį vienuoliktuką. Mums pavyko svečiuose sužaisti mus tenkinančiomis lygiosiomis.

Prieš naują sezoną atėjo puikus futbolo specialistas, geras psichologas ir strategas Česlavas Michnievičius. Iki šio čempionato komandoje nebuvo žvaigždžių, laimėjus aukso medalių, jomis staiga tapo daugelis. Net keturi lenkai – mūsų komandos žaidėjai kviečiami į nacionalinę rinktinę.

Beje, kai jį paskyrė vyriausiuoju treneriu, tuo metu buvau išvykęs su Lietuvos rinktine į Farerų salas. Grįžęs nustebau pamatęs naują strategą. Per pirmąsias dvejas rungtynes jis palaikė mane ant suoliuko, vėliau visiškai manimi pasitikėjo.

Pavyko laimėti

- Papasakok, kaip klostėsi auksinis čempionatas.

- Po pirmo rato buvome treti. Pirmavo Kielcės „Korona“ ir Poznanės „Lech“. Mes ir kitos komandos jiems lipome ant kulnų. Beveik visą antrąjį ratą mes pirmavome. Prieš paskutinįjį turą mes turėjome 59 taškus, Belchatovo BOT GKS – 58. Jiems reikėjo žaisti svečiuose su vienu iš autsaiderių, mums - su trečiąją vietą užsitikrinusia Varšuvos „Legia“. Žinodami tai, kad Belchatovo futbolininkai įveiks silpnesnius varžovus, kad taptume čempionais, irgi turėjome laimėti.

Rungtynės su „Legia“ mums klostėsi nesėkmingai, buvome atsilikę 0:1, tačiau priešpaskutinę kėlinio minutę išlyginome rezultatą. Antrąjį kėlinį, likus žaisti 15 minučių, įmušėme pergalingą įvartį.

- Ar šiose rungtynėse žaidei?

- Žaidžiau iki 61-osios minutės. Treneris vietoj manęs išleido trečią puolėją.

Maloniausios akimirkos

- Tikriausiai po pergalės patyrei maloniausias akimirkas savo sportinėje karjeroje?

- Sunku nusakyti, kaip džiaugėmės. Iš Lubino buvo atvykę daugiau tūkstantis žiūrovų. Sakė, kad Lubino aikštėje prie didelio formato ekrano buvo susirinkę apie 8 tūkstančius mūsų gerbėjų. Lubine dvi tris dienas buvo švenčiama mūsų pergalė. Barai dirbo iki ryto. Grįžusius futbolininkus pasitiko apie 6 000 aistruolių.

Ne juokas, pirmą ir iki šiol vientintelį kartą Lubino klubas Lenkijos čempionu buvo 1991 metais.

Tačiau man tų visų malonių akimirkų neteko pamatyti. Po rungtynių likome nakvoti Varšuvoje, nes kitą dieną mums turėjo būti oficialiai įteikti medaliai. Lenkijos sostinėje pergalės vakarą buvo surengtas banketas. Iš Varšuvos tiesiai išskridau į Lietuvą, į šalies rinktinę.

„Zaglębie“ komandoje

- Ar „Zaglębie“ komandoje daug užsieniečių?

- Ne itin. Be manęs, šiais metais dar žaidžia du brazilai, kolumbietis, čekas, kroatas ir portugalas.

- Ar ir Lenkijoje esi prisiekęs gynėjas?

- Tik gynėjas. Esu išbandęs jėgas abiejuose kraštuose, o lenkų klube pastaruoju metu žaidžiu vidurio gynėju.

- Tikriausiai nereikia net klausti, ar didelė komandoje konkurencija?

- Į kiekvieną poziciją pretenduoja po du tris žaidėjus. Tad negali nei dienai atsipalaiduoti. Juolab kad, būdamas legionieriumi, turi būti galva geresnis už lenką.

- Su kuo iš komandos geriausiai sutari, nes kiek žinau tavo šeima nevyko gyventi į Lenkiją?

- Su komandos kapitonu Andžejumi Ščypkovskiu. Jis buvo atvykęs į Klaipėdą, kartu su jo šeima sutikome Naujuosius metus. Žmona Viktorija su dukrele Melita į Lenkiją atvyksta, kai Melitai nereikia lankyti mokyklos.

- Kontraktu nesiskundi?

- Klubas suteikė butą. Tais metais, palyginti su Lietuvoje buvusiomis sutartimis, kontraktas buvo geras. Už dešimties dienų, kai grįšiu į Lenkiją, reikės susitikti su klubo vadovais ir pakalbėti apie tolesnius planus.

- Ar pasiliktum, jeigu pasiūlytų?

- Pasilikčiau. Pripratau Lubine. Nors jis ir nedidelis miestas – apie 80 tūkstančių gyventojų, tačiau apsipratau. Per tiek laiko įgijau daug draugų ir pažįstamų.

Aršūs gerbėjai

- Lenkų futbolo aistruoliai, liaudies vadinami fanais, yra ganėtinai aršūs. Ar teko tuo įsitikinti?

- Kai laimi – tai ant rankų parneša, tačiau, neduok Dieve, pralaimi, tuomet - kuo greičiau namo, užsitrauki užuolaidas.

Nežinau ar tiesa, tačiau vyksta tų aistruolių muštynių čempionatai. Sako, kad „Zaglębie“ gerbėjai užima trečiąją vietą.

Neduoda žaisti

- Pastaraisiais metais esi kviečiamas į Lietuvos rinktinę, tačiau aikštėje nepasirodai. Kodėl?

- Nežinau. Sprendžia vyr. treneris Algimantas Liubinskas. Labai apmaudu sėdėti ant atsarginių žaidėjų suolelio.

„Zaglębie“ ekipos nariai stebisi, kam važiuoju, jeigu negaunu žaisti. Lenkai į savo klubą iš rinktinės grįžta it didvyriai, o man, grįžus iš rinktinės, vėl tenka kovoti dėl vietos pagrindinėje komandoje.

Karjeros vingiai

- Trumpai primink savo pirmuosius žingsnius futbole.

- Gimiau 1979 metų kovo 27 dieną Klaipėdoje. Iš tuometės 8-osios (dabar „Aukuro“) vidurinės mokyklos į futbolo treniruotes pakvietė treneris Antanas Adomynas. Nuo mažens mėgau gainioti kamuolį ir didžiausia bausmė būdavo, kai neleisdavo į kiemą.

Jau 16 metų išvykau į Vilniaus „Žalgirį“. Čia daug negalvodamas pasirašiau 5 metų kontraktą. Po dvejų metų grįžau į Klaipėdą, tačiau kaip išnuomotas žaidėjas.

Po vienerių varžybų Lietuvos rinktinėje mane pastebėjo ir pakvietė į Charkovo „Metalist“ komandą. Ukrainoje žaidžiau trejus metus. Čia patyriau sunkią traumą, o pasibaigus sutarčiai grįžau į Lietuvą, į Rūdiškių „Vėtrą“, kurią tuomet treniravo Valdas Ivanauskas. Dėl nesutarimų su klubo valdžia 2004 metais atvykau į Klaipėdą. Tais metais „Atlantas“ laimėjo bronzos medalius ir „Intertoto“ turnyre įveikė Maskvos „Spartako“ komandą.