Į stipriausiųjų gretas – tuščia pinigine

Klaipėdos „Žemaitijos dragūno“ rankininkams pristigo jėgų du kartus įveikti Panevėžio „VikingMalt“ komandą ir iškovoti išsvajotuosius bronzos medalius.

Staigmenos nebuvo

Po pirmosios mažojo finalo pergalės Panevėžyje atrodė, kad netikėtai į stipriausiųjų ketvertą prasibrovusi „Žemaitijos dragūno“ ekipa pateiks dar vieną staigmeną. Tačiau taip neatsitiko.

Trečioji, lemiama, kova dėl bronzos medalių vyko Panevėžyje. Šeimininkai, šiemet praradę Lietuvos čempionų titulą, 28:26 palaužė „Žemaitijos dragūną“ ir iškovojo bronzos medalius.

Didžiajame finale vakar ketvirtąsias serijos rungtynes žaidė Kauno „Granitas-Karys“ ir „HC Vilnius.

Žaidėjai pristigo jėgų

Panevėžyje visą laiką vyko atkakli kova. Nežinia, į kurią pusę būtų nusvirusios svarstyklės, jei ne vaikiškos uostamiesčio žaidėjų klaidos antrąjį kėlinį. Baigiantis rungtynėms jie nebeturėjo jėgų pavyti atitrūkusių šeimininkų.

„Kad laimėsime Panevėžyje dar kartą, buvo maža vilčių, – po rungtynių pripažino Klaipėdos komandos treneris Artūras Juškėnas. – Mes žūtbūt privalėjome iškovoti pergalę ir bronzos medalius rungtyniaudami savo aikštėje. Trečiosioms varžyboms jau neturėjome jėgų arba turėjome sukurti dar vieną stebuklą. Vaikiškos klaidos antrąjį kėlinį buvo akivaizdi nuovargio pasekmė.“

Teko milžiniškas krūvis

Anot stratego, jo komanda per pastarąsias dvi savaites turėjo pragarišką krūvį. „Įsivaizduokite, – skėsčiojo rankomis treneris, – per keturiolika dienų mes turėjome sužaisti aštuonerias rungtynes. Ir visose vyko nuožmiausia kova. Pajėgiausiems profesionalams tai būtų milžiniškas krūvis, o ką jau kalbėti apie jaunus mūsų žaidėjus. Tačiau džiaugiuosi, kad jie nepalūžo – išlaikė maratono egzaminą.“

Impulsyvusis A.Juškėnas vakar buvo gerai nusiteikęs. „Pagaliau baigėme čempionatą, – šypsojosi jis. – Jei būtume užėmę trečiąją vietą, sezoną įvertinčiau puikiu pažymiu, už ketvirtą vietą auklėtiniams rašau pažymį „gerai“. Patirties įgavome labai daug. Jei praėjusiais metais atkrintamosiose varžybose buvome tik dalyviai, tai šįmet mes ne tik įvarėme baimės, bet ir kovojome kaip lygūs su lygiais su visais varžovais.“

Biudžete – vargani grašiai

Trenerio šypsena dingo pasiteiravus apie ekipos biudžetą.

„Jeigu skaičiuotume rezultatus pagal komandų biudžetus – mes iššokome aukščiau bambos, – teigė A.Juškėnas. – Palyginimui galiu pasakyti, kad paskutinę vietą užėmusio Alytaus klubo ižde buvo dukart daugiau lėšų nei pas mus. Jei mes ir toliau jausimės miestui nereikalingi, vargu ar kada nors pavyks pakartoti tokį žygį.“

Užėmę ketvirtąją vietą, „Žemaitijos dragūno“ rankininkai suteikė savo treneriui dar vieną galvos skausmą – iškovojo teisę žaisti viename Europos rankinio taurių turnyrų.

„Esu įsitikinęs, kad įveiktume pirmuosius du etapus, tačiau iš kur gauti papildomų lėšų – neįsivaizduoju, – pečiais traukė A.Juškėnas. – Tokios varganos komandos, kaip mūsų, esu įsitikinęs, nėra mažiausiai trijų tūkstančių kilometrų spinduliu.“

Strategas nežiūri į rytojų ir net nepuoselėja planų išsaugoti žaidėjus.

„Ateities planų neturiu, – neslėpė treneris. – Nemanau, kad vaikinai ilgai žais gaudami 200-400 litų. Per lemiamas kovas kai kurie žaidėjai turėjo keturis kartus iš darbo prašytis. Gerai, kad padėjo televizijos transliacija