Irklavimo centras svarbiau už medalį

Pernai Europos ir pasaulio čempionatuose visų spalvų medalius iškovoję lietuviai šių metų birželį Šveicarijoje vykusiose Europos irklavimo pirmenybėse liko toli nuo lyderių.

O tituluočiausias šalies irkluotojas, daugkartinis pasaulio ir Europos čempionatų prizininkas Mindaugas Griškonis vienviečių valčių varžybose užėmė tik 16 vietą. Tačiau 33 metų irkluotojas tikina, kad panikuoti neverta.

Rugpjūčio 25–rugsėjo 1 d. Austrijos mieste Otensheime vyks pasaulio irklavimo čempionatas, kuriame pajėgiausi planetos irkluotojai grumsis ne tik dėl medalių, bet ir dėl kelialapių į 2020 m. Tokijo olimpines žaidynes. Vienviečių valčių varžybose olimpinius kelialapius pelnys į pirmą devintuką patekę irkluotojai. M.Griškonis pernai rugsėjį Bulgarijoje vykusiame pasaulio čempionate užėmė 3 vietą. Bronzą jis buvo iškovojęs ir 2015-aisiais. Irkluodamas vienvietę valtį M.Griškonis nuo 2009 m. septynis kartus dalyvavo planetos pirmenybėse ir visada finišavo pirmame aštuntuke. Vis dėlto patyręs irkluotojas mano, kad praeities pasiekimai pergalių negarantuoja, o artimiausiose varžybose teks iš naujo įrodinėti savo vertę.

"Reikia suprasti, kad vienviečių valčių yra pati didžiausia kategorija, tad tam, kad patektum į finalą, reikia prieš tai įveikti keturis atrankos plaukimus. Ir užtenka bent viename iš jų pasirodyti silpniau, kad vietoje finalo irkluotum paguodos varžybose dėl 13–24 vietų. Gali nepasisekti, iškristi irklas, gali nutikti bet kas, tad spinduliuoti olimpine ramybe irklavimo takelyje tikrai negalima. Bet aš tikiu savimi, nes jaučiu, kad esu gerai pasirengęs, nusiteikęs ir galiu realizuoti savo potencialą. O kaip man seksis tai padaryti, matysime tik pasaulio čempionate", – "Vilniaus dienai" sakė M.Griškonis.

Šią vasarą M.Griškonis daugiausia laiko praleido Trakuose, ruošdamasis pasaulio čempionatui. Birželį jis startavo Europos čempionate, kur užėmė 16 vietą, o po kelių savaičių Poznanėje vykusiame antrajame šio sezono pasaulio irklavimo taurės etape buvo 8-as.

"Man asmeniškai varžybos labai nenusisekė. Europos čempionate pakako "sugrybauti" viename starte ir netekau galimybės varžytis dėl medalių, teko irtis C finale. Manau, kad taip nutiko dėl mano kaltės. Iš tiesų buvau labai silpnas ir negalėjau iki galo savęs realizuoti. Gal nebuvau tinkamai pasirengęs psichologiškai, gal tiesiog buvau persitreniravęs. Visgi po kelių savaičių Poznanėje vykusiame pasaulio irklavimo taurės varžybose savijauta jau buvo geresnė ir rezultatas šiek tiek malonesnis. Bet tikroji kova vyks pasaulio čempionate.

– Kodėl šią vasarą dalyvavote tik dvejose varžybose?

– Tokį sprendimą priėmė Lietuvos irklavimo rinktinės treneriai. Geriausių Lietuvos irkluotojų pasirengimui diriguoja italas Giovanni Postiglione, būtent jis sudėliojo mūsų pasirengimo čempionatui planą. Jis ir nusprendė, kad visi turime startuoti tik dvejose varžybose. Labai tikiuosi, kad jis nesuklydo, nes kol kas silpnai atrodžiau ne tik aš, sunki vasara buvo visai mūsų irklavimo rinktinei. Buvo net ir šiokia tokia panika, bet treneris mus nuramino, sakė, kad taip nutiko dėl to, kad prieš startus turėjome didelius fizinius krūvius, jie specialiai nebuvo mažinami, nes visas dėmesys skiriamas pasaulio čempionatui. Būtent Austrijoje mes visi turime pasiekti savo sportinės formos piką.

– Ar dabar jaučiate, kad artėjate prie to piko?

– Lyginant su tuo, ką jaučiau pavasarį, dabar savijauta yra keleriopai geresnė. Neabejoju, kad Austrijoje mums viskas bus gerai. Tačiau tikrai nenoriu jaustis pernelyg ramus. Galiu būti gerai pasirengęs, bet juk ruošiasi ir mano varžovai. Žinau, kaip mano konkurentai irklavo pavasarį ar vasaros pradžioje, bet nėra aišku, kas ir kaip bus pasirengęs rugsėjį. Vis dėlto tris mėnesius išlaikyti aukštą sportinę formą yra labai sudėtinga. Kita vertus, šioje karjeros stadijoje aš nenoriu tenkintis tik olimpiniu kelialapiu. Mano didžiausia svajonė – pasaulio čempionate kovoti dėl medalio, tai yra irkluoti pirmame šešetuke. Jei nebus kokių nors nesėkmių ir turėsiu tokią galimybę, padarysiu viską, kad laimėčiau medalį. Tai būtų geriausias sezono akordas.

– Olimpinėse žaidynėse dalyvavote 2008 ir 2012 m., bet tik 2016 m. Rio de Žaneire iškovojote sidabrą. Tiesa, tada su Sauliumi Ritteriu irklavote dvivietę valtį. O dabar vėl irkluojate vienas. Kas lėmė šiuos pokyčius?

– Toks buvo trenerių sprendimas. Po Rio olimpiados su Sauliumi dar irklavau Europos ir pasaulio čempionatuose, bet jau pernai grįžau į vienvietę valtį. Aš esu stipriausias Lietuvoje vienviečių kategorijoje, tad natūraliai turiu geriausius šansus čia kovoti dėl olimpinio kelialapio. Kadangi tie kelialapiai yra ne vardiniai, o skiriami šaliai, kitais metais būtų šansas iš naujo dėlioti komandas. Jei treneriai matytų, kad didesni šansai laimėti medalį man yra dvivietėje, galėčiau grįžti į ją, o vienviečių kategorijoje startuotų kitas Lietuvos irkluotojas. Todėl šiais metais mes norime laimėti kuo daugiau olimpinių kelialapių, o kitais metais žiūrėsime, kas ir kur turi geriausias galimybes kovoti dėl olimpinio medalio.

Žinau, kad politikai mėgsta medalių spindesį, bet nepasižymi gera atmintimi ir po kelių savaičių pamiršta, kas ten ką laimėjo.

Beje, kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes aš taip pat laimėjau vienvietėje, kai 2015 m. pasaulio čempionate iškovojau bronzos medalį. Bet prieš pat olimpiadą Rolandas Maščinskas patyrė traumą ir treneriai pasiūlė man jį pakeisti dvivietėje valtyje. Ilgai apie tai galvojau, nes su S.Ritteriu nebuvau irklavęs net treniruotėse. Galiausiai nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Mano vietą užėmė Armandas Kelmelis, o aš su Sauliumi Rio de Žaneire iškovojau sidabro medalius.

– Irklavimo sporto šakų atstovai ryškiausiai atsiskleidė 2016 m. olimpinėse žaidynėse, kai Lietuvai iškovojo net tris medalių komplektus. Kas lėmė tokį sėkmingą proveržį?

– Manau, didžiausia priežastis – G.Postiglione atėjimas. Jis su mumis pradėjo dirbti prieš šešerius metus. Jo dėka pasikeitė mūsų pasirengimo sezonui metodika, keitėsi net ir irklavimas, technika, komandų komplektavimas. Ir dabar mes turime labai stiprią irkluotojų komandą.

– Įdomiausia, kad bent jau Vilniuje irkluotojų darbo ir treniruočių sąlygos yra labai sudėtingos. Bet jūsų tai vis tiek nesustabdo?

– Mūsų sąlygos Vilniuje yra tokios, kad man, atvirai pasakius, yra gėda rodyti kokias nors nuotraukas kitų šalių irkluotojams iš mūsų irklavimo bazės sostinėje. Tokių bazių dar reikėtų paieškoti net ir skurdžiomis laikomose šalyse. Visgi dirbdami apgailėtinomis sąlygomis vilniečiai irkluotojai sugeba varžytis dėl aukščiausių vietų tarptautinėje arenoje. Manau, kad daug ką lemia mūsų, lietuvių, genetika. Esame stiprūs, ištvermingi, aukšti, kantrūs. Ir kai atsiduodame sportui visa širdimi ir siela, pasiekiame geriausius rezultatus.

– Šių metų pradžioje Vilniaus meras Remigijus Šimašius pažadėjo, kad sostinėje bus statoma nauja irklavimo bazė. Gal žinote, kokioje stadijoje yra darbai?

– Deja, neturiu jokios informacijos apie tai. Man asmeniškai labai gaila ir apmaudu, kad po rinkimų taip viskas nurimo. Kadangi pavasarį buvau išrinktas į Lietuvos irklavimo federacijos Vykdomąjį komitetą ir esu atsakingas už irklavimo plėtrą bei populiarinimą šalyje, mano vienas iš tikslų – išsiaiškinti naujos irklavimo bazės Vilniuje likimą. Dabar koncentruojuosi į pasaulio čempionatą, bet po jo, kai pasibaigs sezonas, būtinai kreipsiuosi į Vilniaus merą, kitus už sportą sostinėje atsakingus asmenis ir sieksiu išsiaiškinti, kada prasidės realūs darbai. Man kaip vilniečiui labai norisi, kad sostinėje būtų šiuolaikiškas sporto centras, kuriame galėtų susitelkti ne tik irkluotojai, bet ir baidarininkai, kanojininkai. Būtų puiku, jei mes visi vienoje vietoje turėtume galimybę treniruotis ir ruoštis varžyboms.

– Grįžus iš pasaulio čempionato su medaliu jūsų žodis būtų svaresnis.

– Žinau, kad politikai mėgsta medalių spindesį, bet nepasižymi gera atmintimi ir po kelių savaičių pamiršta, kas ten ką laimėjo. Apskritai Lietuvoje sportininkai mylimi, kol laimi, bet ir jų pergalės laikinos. O irklavimo bazės reikšmė būtų gerokai didesnė, ji būtų svarbesnė nei visi mūsų medaliai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių