Praėjusį šeštadienį Lietuvos rankinio lygos rungtynėse Kauno „Granitas-Karys“ susitiko su Varėnos „Ūla“. Kauniečiai demonstravo užtikrintą žaidimą ir šventė įspūdingą pergalę 15 įvarčių skirtumu. Tačiau šįkart svarbiausias rungtynių momentas nebuvo įrašytas į rezultatų lentelę. Tai buvo akimirka, kai sportinė kova trumpam užleido vietą tam, kas žmoguje yra tikriausia – atjautai.
Rungtynių metu varžovų komandos žaidėjas patyrė rimtą kojos traumą. Skausmas privertė jį nutraukti žaidimą. Aikštelėje, kur dar prieš akimirką netrūko greičio, kontakto ir kovos dėl kiekvieno kamuolio, stojo visai kitokia tyla.
Tą akimirką nebeliko taktinių schemų ar siekio laimėti. „Granitas-Karys“ legionierius Mehdi Berry padarė tai, kas pasakė daugiau nei bet kokie žodžiai. Jis pakėlė negalintį pajudėti varžovą ant rankų ir išnešė iš aikštelės.
Šis vaizdas sujaudino susirinkusius sirgalius. Jų aplodismentai tapo padėka už tai, ko neįmanoma išmokti per treniruotes ir ko neįrašo jokie sporto nuostatai.
Tokios akimirkos primena, kodėl sportas apskritai yra svarbus. Jos parodo tai, ko negalima išmatuoti statistika: tikrąją sportininko vertę. „Granitas-Karys“ komandos stiprybė matuojama ne vien įvarčiais.
Šiame geste slypi svarbi žinutė. Galima išmokti mesti kamuolį, tobulinti techniką, lavinti fizinę jėgą ir siekti aukščiausių rezultatų. Tačiau tikras sportinis charakteris kuriamas ne vien treniruočių salėje. Jis kuriamas ugdant pagarbą kitam, mokantis pralaimėti oriai, laimėti kukliai ir suprasti, kad priešininkas nusipelno tokios pat pagarbos kaip ir komandos draugas.
„Nors tą dieną šventėme užtikrintą pergalę, mūsų žaidėjas priminė, kad komandos stiprybė slypi ne tik žaidimo kokybėje ar pasiektuose rezultatuose, bet ir vertybėse, kurias žaidėjai nešasi savyje“, – savo komanda didžiavosi treneris Vaidotas Grosas.
Tokiomis akimirkomis sportas tampa kur kas daugiau nei tik paprastas žaidimas.
Naujausi komentarai