Karatė trenerę A. Dauskurtę užgrūdino misija Afganistane

Lemtingas plakatas

Pirmojo dano meistrė A.Dauskurtė yra gerai žinoma Lietuvos kiokušin karatė pasaulyje. Daug metų uostamiesčio „Shodan“ klube sportavusi moteris dabar, pasipuošusi juodu diržu, ugdo jaunąją kartą.

„Nuo pat vaikystės buvau labai aktyvi, vienu metu lankydavau net keletą būrelių. Išbandžiau ne vieną sporto šaką – lengvąją atletiką, krepšinį, futbolą, kvadratą, bet treniruotės buvo daugiau mėgėjiško pobūdžio. Gyvenau mažame miestelyje Salantuose, ten stiprios sporto bazės nebuvo, tad nebuvo ir didelio pasirinkimo, – savo kelio pradžią prisiminė trenerė. – Mano mokykloje buvo sustiprinta choreografija, įveikiau atranką į šokių klasę, tad, kol gyvenau Salantuose, lankiau šokius.“

Pakeitus gyvenamąją vietą, atsirado daugiau sporto galimybių ir būrelių pasirinkimo. Sykį merginai einant Klaipėdos gatve akį patraukė plakatas, kviečiantis išbandyti karatė treniruotes. Tai buvo ženklas, nulėmęs jau 22 metus trunkantį kelią.

Stiprėjo ne tik kūnas

Per savo karjerą A.Dauskurtė iškovojo ne vieną pergalę ir medalį, tačiau paklausta apie labiausiai įsimintinas savo sportinio kelio akimirkas jų neišskyrė.

„Manau, pagrindinis dalykas yra tai, kad šis sportas formavo ne tik mano charakterį, bet ir labai daug prisidėjo prie mano kaip asmenybės augimo, suformavo mano emocinį intelektą. Kovinis sportas išugdė gebėjimą suprasti ir toleruoti stiprias neigiamas emocijas, pakreipti jas produktyvia linkme“, – dėstė juodojo karatė diržo savininkė.

Nuolat kintančioje kovoje reikėjo prisitaikyti prie varžovo, veikti nepatogiomis aplinkybėmis, siekti tikslo. Anot pašnekovės, tokiomis sąlygomis ugdėsi jos valia, drąsa, kantrybė, pagarba sau, varžovui, treneriams, atkaklumas, drausmė. Visos šios vertybės jai tarnauja gyvenime kiekvieną dieną.

Laimėjimai: A.Dauskurtės kimono juosia juodasis karatė diržas, o jos kolekcijoje yra ne vienas skambus titulas. Asmeninio arch. nuotr.

Kaip dažnai nutinka kiokušin karatė pasaulyje – vieną dieną sportininkė pasuko trenerės keliu. „Shodan“ atstovės gyvenime toks posūkis įvyko 2010-aisiais.

„Jau buvau sukaupusi dešimties metų treniruočių ir varžybų patirtį, tad turėjau kuo pasidalyti“, – pasakojo ji.

Kovinis sportas suformavo gebėjimą neigiamas emocijas pakreipti produktyvia linkme.

Vaikai pasikeitė

Treniruotes Klaipėdoje, Plungėje ir Telšiuose vedanti buvusi sportininkė sutinka, kad dabartinė vaikų karta yra unikali.

„Akivaizdu, kad keičiasi kartos – prieš dešimt metų pradėję sportuoti vaikai buvo kitokie nei dabar, – sakė A.Dauskurtė. – Todėl ir trenerės darbas kinta. Ši karta reikalauja specifinių trenerio įgūdžių. Tačiau mane džiugina ir pats treniruočių procesas, ir pasiekti rezultatai.“

Paklausta apie savo auklėtinių rezultatus, klaipėdietė paminėjo ir medalius, tačiau ir šį kartą labiau akcentavo gyvenimiškas vertybes.

„Lengviausia įvertinti varžybų rezultatus, nes jie yra apčiuopiami. Esu užauginusi ne vieną Lietuvos ir Europos čempionatų prizininką. Tačiau šitame sporte kiekvienas siekia savo vidinių pergalių, – dėstė pašnekovė. – Vieni išmoksta dirbti su savo baimėmis, kiti – išsikelti tikslus ir jų siekti. Kad ir mažytė, pergalė yra pergalė, vedanti į vis didesnius laimėjimus, kurie svarbūs asmeniškai pačiam sportininkui.“

Keitė vadų nuostatas

A.Dauskurtė vienu metu nuo Klaipėdos, „Shodan“ ir Lietuvos buvo nutolusi tūkstančius kilometrų – įveikė sudėtingą atranką ir išvyko į karinę misiją Afganistane.

„Tuo metu mano gyvenime buvo labai daug karatė. Manau, viena iš priežasčių, kodėl žengiau tokį žingsnį, buvo noras išbandyti save kitoje veikloje, – pasakojo ji. – Žvelgdama atgal, suvokiu, kad tai buvo labai panašus kelias – pilnas iššūkių, nuolatinis darbas su baimėmis, tobulėjimas ir augimas. Atranka nebuvo lengva – moteriai tokiose nuolat iškyla keblumų, teko susidurti ir su įvairiomis vadų nuostatomis. Pavyzdžiui, kad bet koks karys vyras yra geriau už moterį.“

Tarnybą Goro provincijoje esančiame Čagčarane klaipėdietė apibūdina kaip gyvenimą viduryje dykvietės.

„Ten buvo karinė bazė, vadovaujama Lietuvos pajėgų. Ji buvo įkurta ir jos veikla užtikrinta tiesiog vidury dykvietės, viename vargingiausių ir atokiausių Afganistano rajonų. Kaip šiandien prisimenu tą pirmą akimirką Čagčarane ir jausmą, kai atsidarė amerikiečių oro pajėgų lėktuvo „C- 130 Hercules“ rampa ir atsivėrė tarp kalnų esantys smėlio laukai, trenkė iki tol dar nepatirtas karščio ir dulkių tvaikas“, – vardijo A.Dauskurtė.

Sukrėtimas: karinė misija Afganistane pakeitė sportininkės pasaulėžiūrą. Asmeninio arch. nuotr.

Vyras – taip pat atletas

Kitas iš Afganistano išlikęs stiprus prisiminimas – namų ilgesys.

„Buvo stiprus namų ilgesio jausmas, tačiau šiandien jaučiu ir nostalgiją. Afganistanas vadinamas blogiausia vieta gimti pasaulyje. Tikrai, afganų vaikai kasdien patiria didžiulį skurdą ir smurtą, ten yra didžiulis vaikų mirtingumas, prasta mityba, priverstinės santuokos. Užtenka tai vieną kartą pamatyti, kad prisimintum visą likusį gyvenimą“, – pašnekovė neslėpė ir slogių įspūdžių.

Pasak A.Dauskurtės, būtent karatė ją parengė sunkiai, bet garbingai misijai.

„Karatė ir kariuomenė man atrodo labai giminingos. Dėl karatė turėjau gerą psichologinį ir fizinį pasirengimą. Tai labai pravertė alinančioje misijos atrankoje, trukusioje net šešis mėnesius, – dėstė ji. – Dabar esu karė be uniformos. Man karys – žmogus, kuris turi vidinį pojūtį, kad jis yra atsakingas už savo šalį, savo šeimą, savo veiksmus.“

Ir dabar nei karatė, nei karinės temos nelieka už namų durų slenksčio. Mat A.Dauskurtės vyras taip pat didelę gyvenimo dalį paskyrė abiem sritims.

„Vyras aštuonerius metus treniravo savo kūną ir dvasią karatė salėje ant tatamio ir treniravo jaunąją kartą. Tačiau dabartiniame jo gyvenimo etape karatė nėra, nors sportas yra nuolatinė mūsų pokalbių tema“, – šypsojosi A.Dauskurtė.

Užtenka vieną kartą tai pamatyti, kad prisimintum visą likusį gyvenimą.

Studijuoja psichologiją

Misija Afganistane liko tik prisiminimuose, o naujų iššūkių A.Dauskurtė ieško arčiau.

„Karatė tapo mano gyvenimo keliu. Dabar į viską imu žvelgti kitu kampu, o siekdama naujų žinių įstojau mokytis į Kauno geštalto studijų centrą, – dėstė trenerė. – Vis kyla minčių sujungti psichologinę edukaciją ir kovos menus. Esu geštalto psichoterapijos praktikė, individualiai konsultuoju savo sportininkus – ir vaikus, ir suaugusiuosius.“

Kiokušin karatė meistrė tikisi, kad jos idėja bus naudinga žmonėms.

„Ateityje matau geštalto psichoterapijos ir karatė tandemą kaip būdą ir priemonę išsilaisvinti nuo užstrigusių emocijų. Jeigu emocijos buvo užspaustos, neišreikštos, kūne kaupiasi nerealizuota energija. Žmonės dažnai to nesuvokia, sulaiko energiją raumenyse ir taip sukuria chronišką įtampą kūne ir kaupia stresą“, – analizavo A.Dauskurtė.