Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės strategas Kęstutis Kemzūra, profesinės karjeros komandiruotę atliekantis tolimajame Krasnodare, jaučia artėjančio 2011-ųjų išbandymo – mūsų šalyje vyksiančio Europos čempionato finalo turnyro – pulsą.

"Stipriausius kozirius saugosime ir tobulinsime, o silpnesnius – stiprinsime. Svarbiausia, kad vyrai būtų sveiki ir galėtų rungtyniauti visa jėga", – interviu dienraščiui apie būsimą Lietuvos rinktinę sakė K.Kemzūra.

– Treneri, jūsų vadovaujama Krasnodaro komanda pirmauja Europos krepšinio klubų "Iššūkio" taurės turnyro F grupėje, jai gerai sekasi ir Rusijos čempionate, kuriame užima 2-ąją vietą. Po pasaulio čempionato jus ir toliau globoja fortūna. Kokia jūsų sėkmės formulė?

– Labai paprasta: profesionalus darbas ir tikėjimas tuo, ką darai. Tačiau ne aš išradau šią formulę. Kiekvienas žino, kad dažniausiai sekasi tiems, kurie daug dirba ir atkakliai siekia užsibrėžto tikslo. Žinoma, gyvenime pasitaiko ir išimčių. Gali labai stengtis ir žinoti, kokiu keliu eiti pirmyn, bet gali nesisekti. Ir atvirkščiai – kartais rezultatai pranoksta pastangas. Taigi sėkmė – slidus dalykas. Taip nebūna, kad, laikantis kažkokių kriterijų, nuolat sektųsi. Ypač sporte visą laiką turi įrodinėti, kad esi stipriausias. Niekas nesuteikia papildomų pergalių ar taškų, kad kažką esi laimėjęs.

Šį sezoną Krasnodaro ekipai neblogai sekasi, bet mūsų žaidimas nėra stabiliai geras. "Lokomotiv-Kuban" – jauna komanda, reikia dar šiek tiek laiko, kad visi krepšininkai suprastų mano reikalavimus, o aš padėčiau žaidėjams kuo greičiau atskleisti jų geriausias savybes. "Iššūkio" taurės turnyre iškovojome tris pergales savo aikštėje, bet nesu garantuotas, ar taip seksis žaisti išvykose. Rusijos čempionate dar nesusitikome su favoritais – Maskvos CSKA, "Chimki", Sankt Peterburgo "Spartak", todėl sunku vertinti, koks tikrasis mūsų pajėgumas.

Kol kas džiaugiamės tuo, ką iki šiol esame pasiekę, o sunkiausios rungtynės – prieš akis. Iš savęs labai daug reikalauju ir neleidžiu atsipalaiduoti krepšininkams. Stengiamės išvengti duobių, kurių neišvengia net tituluočiausi klubai.

– Ar tai sakydamas turite galvoje CSKA krepšininkus, kurie pralaimi ne tik Eurolygoje, bet ir Rusijos čempionate?

– Taip. Šios komandos nesėkmės manęs jau nestebina. Manau, buvo ir objektyvių priežasčių. Šį sezoną CSKA pradėjo su nauju treneriu, bet serbo Duško Vujoševičiaus krepšinio filosofija buvo nepriimtina daugkartinio Rusijos čempiono žvaigždėms. D.Vujoševičius jau atleistas, o CSKA tebeieško savo žaidimo. Tai tik patvirtina, kad vien garsūs trenerių ir žaidėjų vardai nėra pergalių garantas, jei tarp jų nėra bendros kalbos, vidinio ryšio.

– Esate racionalus, savo profesijai pasišventęs treneris. Kiek jums dabar praverčia patirtis, kurią sukaupėte stovėdamas prie Lietuvos rinktinės vairo pasaulio čempionate Turkijoje?

– Kiekvienos varžybos – nauja patirtis treneriui ir žaidėjams. Pasaulio čempionatas – išskirtinis įvykis, jo nauda – neįkainojama. Nors jau prabėgo nemažai laiko, emocijos išsisklaidė ir viskas tapo istorija, vis dar prieš akis iškyla tie vaizdai, kaip mes grūmėmės dėl kiekvienos pergalės. Būti tokios narsios, susitelkusios rinktinės dalimi – kiekvieno trenerio svajonė. Man labai pasisekė, kad ši svajonė virto realybe.

Klube nėra taip paprasta įgyvendinti tą patirtį, kuri buvo sukaupta pasaulio čempionate. Ne visi žaidėjai dėl meistriškumo stokos gali įgyvendinti trenerio keliamus didelius reikalavimus ir naujoves, be to, jie žaidžia dėl atlyginimo, o ne iš patriotizmo. Skirtingi dalykai – žaisti iš širdies ir dėl pinigų.

– Apie jūsų nuopelnus, lėmusius pasaulio čempionato bronzos medalius, išsakyta daug teigiamų komentarų. Jei dabar reikėtų pakartoti šį laimėjimą, eitumėte tuo pačiu keliu ar pasirinktumėte kitą scenarijų?

– Jei pasiektas geras rezultatas, kodėl reikia rinktis naują kelią? Juk daug daugiau padarėme teisingų sprendimų, negu klaidų. Pasaulio čempionatui rengėmės kryptingai ir racionaliai, atsirinkome reikalingus žaidėjus. Nesuklydome ir analizuodami varžovų žaidimą bei pasirinkdami kiekvienos dvikovos taktiką. Todėl beveik nieko nekeisčiau, jei su tais pačiais vyrais vėl tektų stoti į kovą. Gal tik patobulintume tam tikrus žaidimo niuansus, kad atrodytume dar solidžiau.

– Ateinančiais metais Lietuvoje jūsų laukia keliskart didesnis iššūkis, negu šiemet Turkijoje – kova dėl Europos čempionų titulo. Tikriausiai puikiai žinote, kad jau dabar Lietuvoje niekas apie kitą vietą net negalvoja – tik apie pirmąją. Ar atlaikysite kylantį ažiotažą, psichologinį spaudimą?

– Atsakomybės našta bus didžiulė, bet ją privalome atlaikyti. Patirties sukaupėme nemažai. Reikia stengtis ją protingai paskleisti rinktinės treniruočių procese, vėliau – ir per Europos čempionatą. Pirmiausia turėsime būti labai tvirti psichologiškai ir nepasiduoti jauduliui, emocijoms, kurios neišvengiamai kils jaučiant milžinišką žiūrovų palaikymą. Apie tai jau pradedu galvoti, bet pasitikiu vyrais, kurie irgi stengsis nudžiuginti Lietuvą.

– Krepšinio ekspertai ir mėgėjai diskutuoja, kas 2011-aisiais turėtų atstovauti mūsų rinktinei – pasaulio čempionato medalius iškovojęs vyrai ar vyresnės kartos krepšinio žvaigždės, kurios turbūt tikisi garsiai trinktelėti durimis prieš baigdamos savo karjerą? Dažniausiai atsakymai vienodi: tai lems K.Kemzūros sprendimas. Gal jau galite pasakyti, koks jis bus?

– Į rinktinę kviesime tuos krepšininkus, kurie atitinka kandidatų kriterijus. Man svarbiausias dalykas – jų meistriškumas, motyvacija, charakterio savybės. Labai svarbu, kad komandoje vyrautų puikus mikroklimatas, koks buvo pasaulio čempionate. Gera dvasia, ryžtas ir kovingumas padėjo mums laimėti daug svarbių rungtynių, nors ne visų pradžia buvo sėkminga. Man visai nesvarbus žaidėjų amžius. Dar anksti braižyti 2011-ųjų nacionalinės rinktinės kontūrus, bet, manau, vienas variantų – patyrusių ir jaunesnių krepšininkų lydinys.

– Ar dažnai bendraujate su rinktinės kandidatais?

– Dabar ne. Pirmiausia noriu viską gerai apmąstyti, kad ateityje priimtume teisingus sprendimus. Sezono viduryje nenoriu, kad žaidėjai būtų apkrauti mintimis ir apie rinktinę. Tegul jie visa jėga atstovauja savo klubams, o kai ateis metas kalbėti apie rinktinės reikalus – kalbėsimės, tarsimės. Pastaruoju metu tik stebiu ir analizuoju kandidatų žaidimą. Džiugu, kad dauguma jų demonstruoja gerą sportinę formą, yra savo klubų lyderiai. Tai nėra atsitiktinumas. Pasaulio čempionate įgytas pasitikėjimas savo jėgomis, sukaupta patirtis dabar taria savo žodį.

– Stebite ne tik rinktinės kandidatus, bet ir abiejų pajėgiausių Lietuvos komandų žaidimą Eurolygoje. Kaip vertinate "Žalgirio" ir "Lietuvos ryto" galimybes šį sezoną?

– Viską atspindi rezultatai. Ši sezoną "Žalgiris" – visa galva aukštesnis už "Lietuvos rytą". Kauno klube daugiau lygiaverčių žaidėjų, ilgesnis atsarginių suolas. "Žalgirio" žaidimas teikia nemažai vilčių. "Lietuvos rytui" nuo sezono pradžios nepavyko sukomplektuoti pajėgios sudėties, nesisekė dirbti treneriui kroatui Draženui Anzulovičiui.

– Artėja didžiosios šventės, skelbiančios 2010-ųjų pabaigą. Ar anksčiau kada nors pagalvojote, kad tapsite šalies Metų žmogumi ir aplenksite net pačią Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę?

– Šis garbingas titulas man netikėtas, todėl labai malonus. Metų žmogumi galėjo tapti ne vienas Lietuvos pilietis. Dauguma darbščių ir talentingų žmonių naudingai dirba mūsų valstybės labui. Esu dėkingas balsavusiesiems už mane, tai – viso Lietuvos krepšinio, vienijančio mūsų tautą, pripažinimas. Šiuo titulu dalijuosi su visa rinktine ir jos gerbėjais. Tačiau net patys didžiausi laimėjimai manęs negali pakeisti. Ir ateityje stengsiuosi daug dirbti, kad nenuvilčiau mane palaikančių žmonių.

– Ar dar neatsibodo jums treniruoti užsienio komandų? Gal jau galvojate grįžti į Lietuvą ir čia dirbti treneriu?

– Profesionalaus krepšinio trenerio, kaip ir sportininko, gyvenimas – ant ratų. Renkiesi ne tai, kur patinka, o kokio sulauki pasiūlymo. Žinoma, būtų didelis privalumas treniruoti kurią nors pajėgią Lietuvos komandą, bet turbūt ne tik aš vienas apie tai svajoju. Visur gerai, bet namuose geriausia.