Su Maskvos srities "Chimki" (Rusija) vyrų krepšinio komanda atsisveikinęs Kęstutis Kemzūra netiesiogiai užsiminė turįs vilčių grįžti į Lietuvos rinktinės trenerių štabą.

– Kas slepiasi už formuluotės "nutraukė bendradarbiavimą abipusiu susitarimu": atsistatydinimas, atleidimas? – apie pasitraukimo iš "Chimki" priežastis K.Kemzūros pasiteiravo Rusijos dienraščio "Sport-Express" korespondentas.

– O jūs paklausėte to "Chimki" vadovų?

– Taip. Jų atsakymas buvo būtent tokia formuluotė.

– Vadinasi, taip ir yra – išsiskyrėme abipusiu susitarimu. Iš tiesų komandoje subrendo permainos. Reikėjo nedelsiant imtis sprendimų, kad įveiktų užsitęsusią krizę. Štai, pirmasis žingsnis jau žengtas.

– Ar permainos, kurias turite galvoje, negalėjo būti įvykdytos dalyvaujant jums?

– Man sunku tai komentuoti. Galbūt galėjo. Susiklosčius panašioms situacijoms, visada yra keli išeities variantai. Dabar pasirinktas vienas jų, todėl aptarinėti kitus – beprasmiška.

– Pralaimėjimų serija – pagrindinis jūsų atleidimo pretekstas?

– Ne tik tai, nors nesėkmės buvo labai skaudžios ir nemalonios. Ypač paskutinė Trevize, "Benetton" ekipai. Buvo ir klaidų, už kurias jaučiuosi asmeniškai atsakingas, pavyzdžiui, komplektuojant komandą.

– Konkretizuokite.

– Be komentarų. Šiuo metu man pasakoti apie "Chimki" virtuvę būtų nekorektiška.

– Pastaruoju metu jūs pats nepagalvodavote apie atsistatydinimą?

– Žinoma, kad pagalvodavau. Kai ekipai viskas nesiseka, kai ji pralaimi svarbiausias dvikovas, pagrindinė atsakomybė už tai tenka treneriui. Toks yra sportas.

– Jūsų padėjėjas Olegas Meleščenka sakė, kad be jokių išimčių šiltai atsisveikinote su komanda.

– Tai tiesa. Aš suprantu, apie ką jūs, todėl norėčiau sudėti visus taškus ant "i": kalbos, kad man nesisekė bendrauti su "Chimki" žvaigždėmis, o pagrindine atleidimo priežastimi tapo konfliktas su Carlosu Delfino – absoliuti nesąmonė. Taip, buvo incidentas su Carlosu, tačiau iš to priskaldė tiek malkų, kad vežimais vežk, nors mes nesutarimus greitai išsiaiškinome. Pasikalbėjome ir dirbome toliau. Jokių sensacijų. Tokių dalykų pasitaiko kiekviename kolektyve. Negalėčiau pasakyti apie Delfino ką nors pikta. Jis – emocingas vaikinas ir jaučia, kad "Chimki" klubas iš jo labai daug tikisi. Todėl žaidėjas įsitempęs, nervingas. Tačiau ir mano charakteris – ne iš saldžiųjų. Žmona galėtų tai patvirtinti. Vis dėlto aš ir Carlosas – profesionalai. Vadinasi, privalome mokėti greitai rasti bendrą kalbą ir įveikti konfliktines situacijas. Apskritai, mums tai ir pavyko. Atsisveikindamas paspaudžiau jam ranką, vyriškai apsikabinome.

– Matyti, kad jūs jautriai reagavote į atsistatydinimą.

– Neslėpsiu, dar labiau krimtausi po pralaimėjimo Trevize. Emocijos liejosi per kraštus. Šiuo metu jau lengviau. Stengiuosi filosofiškai žiūrėti į savo darbą. Kol kas nė vienam treneriui nepavyko išvengti nesėkmių. Jos – šios profesijos dalis.

– Kokie jūsų artimiausi planai?

– Išvykstu į Lietuvą. Pasinaudosiu galimybe pabūti su artimaisiais ir draugais.

– Ar tikrai jums siūloma treniruoti Latvijos vyrų rinktinę?

– Apie tai skaičiau internete. Mano agentas informavo, kad esu tarp kelių kandidatų į vyriausiojo trenerio postą, bet konkrečiai niekas nesikreipė.

– Davidas Blattas pageidavo jūsų Rusijos rinktinės štabe, kalbėjo apie padėjėjo pareigas.

– Taip, ir aš jau atsisakiau. Ne todėl, kad nenoriu daugiau dirbti asistentu. Mane su Davidu sieja ne tik bendra profesinė patirtis, bet ir bičiuliški santykiai. Neatmetu galimybės, kad dar teks su juo padirbėti. Yra kita medalio pusė. Praėjusią vasarą dėl užimtumo "Chimki" klube atsisakiau trenerio asistento pareigų Lietuvos rinktinėje. Jei dabar sutikčiau padėti Rusijos krepšininkams, tėvynėje manęs nesuprastų. Juk žinote, kas yra krepšinis Lietuvoje, juo labiau – nacionalinė rinktinė.