Klaipėdiečiai nori gauti motociklų tik sušvilpę

Klaipėdiečiai nori gauti motociklų tik sušvilpę

Lietuvos techninio sporto draugijos (LTSD) pirmininkas Kęstutis Vaišvila yra nuolat ujamas klaipėdiečių. Jam karčių žodžių negaili „Kirų“ vadovas Algirdas Šerkšnas, kartų treneris Gintaras Tunyla. Ar viskas yra tiesa, „Klaipėda“ pakalbino K.Vaišvilą.

Gal užmiršo, kur gyvena

- Jie dar gyvena sovietmečiu, jie užmiršta, kad mes gyvename Lietuvoje. Nebėra taip, kad sušvilpdavai ir viską gaudavai.

Šiandien dirbame, gyvename, sportuojame rinkos ekonomikos sąlygomis.

Jei patys neieškos rėmėjų, nedirbs su jais, tai nieko neturės, nes draugija ar valstybė neskirs jiems tiek pinigų, kiek jiems reikia.

Žinau, kad jų techninį parką reikia atnaujinti 100 procentų. O kaip žinote, naujas motociklas kainuoja apie 21 tūkstantį litų. O jei motociklas su priekaba - tai net 30-40 tūkst. litų.

Visi puikiai suprantame, kad tokių pinigų reikia rasti patiems arba būti stiprioje organizacijoje, kuri galėtų ne tik remti keliones, bet ir nupirkti technikos.

Praėjusiais metais LTSD techniniam sportui vystyti mūsų šalyje skyrė 70 tūkstančių litų. Jei už šiuos pinigus norėtume pirkti techniką – tai yra lašas jūroje.

Šįmet esame numatę skirti 100 tūkstančių. Manau, kad, palyginti, kokia anksčiau buvo suma, – tai daug.

Verčiasi patys

- Ar draugija šiuos pinigus gauna iš Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento?

- Mes pinigus uždirbame savo keliais – turime ūkinių organizacijų, uždarųjų akcinių bendrovių, viešbučių, vairavimo mokyklų, sportinių-techninių klubų, kurie iš savo pelno skiria lėšų draugijai. Taip pat draugijos kišenę papildo draugijos narių mokesčiai.

Pavyzdžiui, A.Šerkšno klubui, kaip ir kitiems, kurie nevysto ūkinės veiklos, yra tik simbolinis – 100 litų metinis mokestis. Yra ir tokių organizacijų, kurioms nario mokestis – 15 tūkstančių litų.

O departamentas LTSD neskiria nė lito. Praėjusiais metais man departamento direktoriaus pavaduotojas Ritas Vaiginas paaiškino, kad trūksta lėšų federacijoms, o jau draugijai, kuri net nėra pavaldi departamentui, – nėra nė ko svajoti. O įstoti į kažkokią federaciją mums būtų daugiau vargo nei naudos.

Dingo lyg į vandenį

Tad mes už savo lėšas padedame klubams, išlaikome savo draugiją ir mums priklausančius pastatus, kurie buvo apleisti, kai 1990 metais virto visa sistema.

LTSD pirmtakei - iš SDAALR virtusiai „Vyčio“ draugijai šalies valdžia buvo skyrusi 3 milijonus rublių mokos fondui, pastatų remontui, tačiau tų pinigų mes nematėme. Jie kažkur nuvažiavo. Todėl ir buvo panaikintas „Vytis“. O 1995 metų vasario 23 dieną Vyriausybės ir Seimo siūlymu, kad būtų kam prižiūrėti likusį SDAALR turtą, mes įkūrėme LTSD.

Padeda seimūnai

Labai dažnai tenka būti įvairiuose Seimo komitetuose. Ypač man padeda klaipėdietis seimūnas Eligijus Masiulis. Kartu su juo nudirbome daug darbų.

Iš 58 organizacijų mums buvo perduotos tik 28. O kur dar 30? Tad tiek organizacijų yra pakibusios ore. Kur jos ir jų milijoniniai turtai? Deja, daugelis jų - jau yra trečiosiose rankose.

Nėra tikriausiai Lietuvoje nė vienos apskrities, kurioje LTSD nesibylinėja dėl buvusio SDAALR turto. Pamatėme, kad Vyriausybė rodo tik lašelį pastangų, kad padėtų susigrąžinti turtą. Mums padedantys Seimo nariai E.Masiulis, A.Salamakinas, A.Skardžius liepė kreiptis į prokuratūrą ir kovoti dėl jo. Taip ir darome, pajudinome susigulėjusį dugne dumblą.

Kova dėl turto

- Ar turite vilčių, kad pavyks susigrąžinti?

- To turto, kuris jau trečiosiose ar ketvirtosiose rankose, – nesusigrąžinsime, o dėl kurio kovojame, tikiuosi, kad 80 procentų mums sugrįš.

Pavyzdžiui, automokykla Klaipėdoje, Birutės gatvėje. Ji buvo privatizuota. Mes parašėme skundą, ir ji bus grąžinta draugijai, o neteisėta privatizacija bus anuliuota.

Tačiau nesulaukiame geranoriškumo iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos. Turime uoste pastatėlį, jame būtume rengę mažųjų laivų kapitonų – laivavedžių mokyklą. Visą šitą projektą būtų finansavę norvegai, tačiau apskritis nedavė sutikimo.

Kiša koją

Bandėme žengti kitą žingsnį, paprašėme jau dabartinio viršininko, kad leistų kurti viešąsias įstaigas Kretingoje (motobolo klube), Šilutėje. Šiame mieste įsteigtai įstaigai norvegai žadėjo milijonus litų.

Kretingoje griūva motobolo stadionas, lėšų jam remontuoti nėra. Mes tik paprašėme, kad motobolo stadione leistų vykdyti kokią nors ūkinę veiklą, kad galėtume užsidirbti. Ne, - apskritis nesutiko.

Beje, pagal įstatymą apskritis negalėtų mums kišti kojos. Turtą mes, o ne apskritis, turime pagal panaudos sutartį. Ji tik turi prižiūrėti, kaip mes tvarkomės.

Apskritis ką nori, tą daro.

Pavyzdys - „Jūragio“ viešbutis. Apskrities valdininkai atsiuntė mums tokią anketą, kokią reikėtų užpildyti norint gauti žemės objektui statyti. Mes tą viešbutį turime tik pagal panaudos sutartį, o atrodo, kad mes būtume viešbučio savininkai.

Leido pabūti

- Klaipėdiečiai nemaloniai atsiliepia ir apie naująjį Klaipėdos draugijos pirmininką.

- Negaliu sutikti su A.Šerkšno teiginiu, kad dabartinį Klaipėdos techninio sporto klubo (KTSK) pirmininką Darių Baltramiejūną pakviečiau iš Radviliškio. Jis pats atvyko į uostamiestį, yra profesionalus automobilių lenktynininkas, tapo pirmininku, kai šių pareigų atsisakė A.Šerkšnas, mėnesį buvęs pirmininku.

„Gal mes ko nors jame neįmatome“, - kalbėjome jį skirdami pirmininku.

Po mėnesio pats A.Šerkšnas iškėlęs rankas sakė, kad „kur aš įlindau, daugiau nenoriu būti pirmininku“.

Ne iš gero gyvenimo „Gitanos“ bendrovė buvo įleista į Liepų gatvėje esančius pastatus. Kadangi nei apskritis, nei Vyriausybė pinigų neskyrė, o pastatus reikėjo išlaikyti. „Gitana“ juos sutvarkė, kartu ir klaipėdiečiams, užsiimantiems techniniu sportu, davė.

„Gitanos“ patalpose dirbo treneris Gintaras Tunyla. Daug metų mes į veiklą žiūrėjome pro pirštus. Netvarką kentė buvęs KTSK pirmininkas, o D.Baltramiejūnas pareiškė: „Man tokių sportininkų nereikia“.

Kodėl mes turime remti žmogų, kurio auklėtiniai nedalyvauja Lietuvos pirmenybėse. Keista girdėti, kai G.Tunyla atėjęs išrėžė: „Aš noriu važinėt kartais, duokite man pinigų“.

Aš iš savo pusės irgi galėčiau atrėžti: „O aš noriu skraidyti lėktuvu. Duokite man“.

Kviečiau, stokite į mūsų draugiją. Tai – ne. Kaip mes galime jį remti, jei jis nenori būti mūsų nariu.

Apskritai A.Šerkšnui trūksta tolerancijos, kultūros. Jis ne vieną miesto vadovą išdirbo į šuns dienas, po to nori gauti lėšų.

Ne kartą teko užglaistyti žaizdas, kurias palikdavo A.Šerkšnas savo neatsakingais žodžiais, kuriuos išrėždavo įvairiems miesto vadovams.

Nenuostabu, kad ir man su D.Baltramiejūnu tenka išgirsti „švelnių“ šio specialisto sakinių.