Lietuvos beisbolo asociacijos prezidento Virmido Neverausko teigimu, nedaug trūko, kad varžybos būtų apskritai perkeltos į neutralią aikštę, nes ne tik Vilniuje, bet ir visoje šalyje nėra Europos beisbolo konfederacijos reikalavimus atitinkančių aikštynų.
"Norint surengti aukščiausio lygio beisbolo varžybas, mums reikia ne šiaip plyno lauko, o konkrečiai šiai sporto šakai pritaikytos erdvės. Prieš ketverius metus Utenoje, Rašės hipodrome buvo įrengta moderni beisbolo aikštė, bet ir ten beisbolininkai iki šiol nebuvo įkėlę kojos, nes hipodromo savininkai paprasčiausiai nesutiko jų įsileisti. Tad po to, kai Lietuvos rinktinė Slovakijoje laimėjo Europos čempionato B diviziono 1 grupės varžybas, turėjome skubiai ieškoti variantų, kaip galėtume surengti mačą su B diviziono 2 grupės laimėtoju Izraeliu Lietuvoje. Vienu metu svarstėme apie laikinas beisbolo aikščių alternatyvas Vilniuje ir Marijampolėje, bet Europos beisbolo konfederacija šiuos mūsų siūlymus atmetė. Tad liko tik Utena – arba būtų tekę ieškoti neutralios aikštės kaimyninėje šalyje, o tai reikštų ne tik savos aikštės faktoriaus praradimą, bet ir papildomas finansines išlaidas. Galiu tik pasidžiaugti, kad Utenos rajono savivaldybės mero Alvydo Katino pastangomis buvo sutarta su Utenos hipodromo valdytojais, beisbolo aikštė buvo skubiai aptvarkyta ir parengta Lietuvos ir Izraelio rinktinių susitikimui", – "Vilniaus dienai" sakė V.Neverauskas.
Pasak V.Neverausko, nors pastaraisiais metais Lietuvos beisbolininkai tarptautinėje arenoje demonstruoja vis geresnius rezultatus, šios sporto šakos situacija šalyje nedžiugina.
"Atvirai kalbant, mes taip įpratome žaisti ir treniruotis bulvių laukus primenančiose aikštėse, kad išėję į normalią aikštę mūsų žaidėjai patiria didelį stresą. Jei pažvelgtumėte į rinktinės statistiką, pastebėtumėte, kad Europos čempionato B diviziono 1 grupės varžybose pagal klaidų skaičių mes buvome antri (tarp aštuonių komandų). Žaisdami blogose aikštėse mūsų beisbolininkai išsiugdo netinkamus refleksus ir tai labai smarkiai atsiliepia jų žaidimo kokybei tarptautinėse varžybose. Bet yra ir kita medalio pusė. Beisbolas savaime yra labai patraukli, įdomi sporto šaka, jį gali žaisti ir jaunas, ir senas, storas ir plonas. Tačiau Lietuvoje beisbolas negali konkuruoti su kitomis sporto šakomis, nes mes iki šiol realiai žaidžiame laukuose. Visi tėvai nori, kad jų vaikai sportuotų normaliomis sąlygomis, o kai pamato, kad pas mus nėra nei normalių persirengimo kambarių, tualetų ir dušų, jų entuziazmas greitai atvėsta ir jie vaikus veda ten, kur yra geresnės sąlygos. Tad Lietuvos beisbolo asociacijos pagrindinis tikslas – bent jau Vilniuje sukurti normalią beisbolo infrastruktūrą ir tokiu būdu suteikti rimtą impulsą beisbolo populiarinimui sostinėje ir Lietuvoje", – teigė beisbolo klubui "Vilnius" vadovaujantis V.Neverauskas.
– Kokia šiuo metu yra beisbolo padėtis Vilniuje?
– Po to, kai teko atsisveikinti su kelis dešimtmečius mums "tarnavusiu" beisbolo aikštynu prie "Litexpo" rūmų, su Vilniaus savivaldybe sutarėme, kad beisbolininkai savo namus galės įsirengti apleistame sostinės Jamonto parko stadione, Baltupių rajone. Pradinius darbus mes jau atlikome, aikštę pritaikėme beisbolo reikmėms, tačiau užstrigome biurokratinės mašinos krumpliaračiuose. Stadiono teritorijoje esantys ir savivaldybei priklausantys statiniai yra beviltiškai susidėvėję, bet negalime jų griauti, nes iki šiol nepavyksta sudaryti žemės sklypo nuomos sutarties su Nacionaline žemės tarnyba. Esame parengę investicinį planą, parašę projektą į Tarptautinį beisbolo plėtros fondą ir net gavę preliminarų sutikimą skirti atitinkamą finansavimą, bet negalime pradėti darbų, kol nėra sutarties ir statybų leidimų.
Lietuvoje beisbolas negali konkuruoti su kitomis sporto šakomis, nes mes iki šiol realiai žaidžiame laukuose.
Kalbant apie beisbolo entuziastus, galiu tik pasidžiaugti, kad Vilniaus sporto mokykloje "Tauras" jau veikia vaikų beisbolo grupė, kurioje treniruotes lanko daugiau nei 20 vaikų. Visų amžiaus grupių komandas turi "Vilniaus" beisbolo klubas, kuris nuo šių metų gauna ir miesto paramą. Pasikeitus sporto klubų rėmimo tvarkai "Vilnius" pateko į miesto finansuojamų klubų gretas. Nors mums skirta tik 10 tūkstančių eurų, to užtenka, kad galėtume apmokėti dalyvavimo Lietuvos čempionate ir Baltijos "Interlygos" pirmenybėse išlaidas.
– Ar viena beisbolo aikštelė pakeistų šios sporto šakos situaciją mieste?
– Visų pirma, ta aikštė būtų skirta vaikams. Ji nebūtų standartinė beisbolo aikštė, nes ten paprasčiausiai nėra reikiamų matmenų, bet vaikams ji būtų tinkama. Tarptautinius reikalavimus atitinkančią beisbolo aikštę geriausia būtų įrengti kur nors miesto pakraštyje, nes suaugę gali bet kur atvažiuoti su savo transportu, bet vaikams reikia sudaryti sąlygas sportuoti mieste, kad nereikėtų jų tėvams dirbti vairuotojais. Neabejoju, kad jei beisbolas išsikeltų iš miesto, prarastume daugybę potencialių beisbolo žaidėjų, o štai Jamonto parkas lokacijos prasme mums yra idealus ir taptų rimtu atspirties tašku plėtojant ir populiarinant šią sporto šaką mieste.
Be abejo, infrastruktūros problemos nėra vienintelės. Mums labai trūksta trenerių, kvalifikuotų specialistų, kurie dirbtų su vaikais ir jaunimu. Aš pats daugybę metų dirbu su vaikais ir esu įsitikinęs, kad sudarius tinkamas sąlygas beisbolas mūsų šalyje suklestėtų, nes šis sportas tinka visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų fizinių savybių. Bet vaikai neturi kur žaisti, nėra kam juos suburti, paaiškinti taisykles ir užsiimti konkrečių įgūdžių šlifavimu treniruotėse. Lietuvos beisbolo asociacija yra numačiusi daug priemonių ir parengusi konkrečius pasiūlymus ugdymo įstaigoms dėl beisbolo treniruočių vedimo kūno kultūros pamokose. Nebūtina iš karto pradėti nuo tikrojo beisbolo, nes yra paprastesnių jo atmainų – žaidimas 5 prieš 5, smūgiavimas nuo stovo ir pan. Mes jau ne vienoje mokykloje tai darėme ir sulaukėme didelio pasisiekimo.
– Vis dėlto net ir tokiomis sąlygomis Lietuvoje kasmet sužiba nauji beisbolo talentai, jūsų sūnus Dovydas šiuo metu žaidžia pajėgiausioje planetos beisbolo lygoje MLB. Kaip pavyksta tai pasiekti?
– Galiu kalbėti tik apie save ir savo daržą. Vilniuje mes neturime normalios lauko beisbolo aikštės, bet esame įsirengę puikią bazę "Sportima" universalioje arenoje, kur vaikai visą žiemą gali tobulinti savo įgūdžius. Manau, kad tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl vilniečiai vėliau iškeliauja į JAV ar Europos šalis ir ten toliau žaidžia beisbolą. Štai ir dabartinėje Lietuvos rinktinėje pirmu smuiku griežia Vokietijos aukščiausioje lygoje rungtyniaujantis vilnietis Edvardas Matusevičius, pripažintas geriausiu pastarojo turnyro metiku ir naudingiausiu žaidėju. Kitas mano auklėtinis Marius Balandis studijuoja JAV, Kęstas Vilimas žaidžia Švedijoje, vilniečių galima surasti ir kitose šalyse.
Gerų beisbolo žaidėjų pas mus tikrai netrūksta, juo labiau kad už Atlanto yra ne vienas aukšto lygio beisbolininkas su lietuviškomis šaknimis. Jei juos visus suburtume į rinktinę, tikrai turėtume labai rimtą komandą, galinčią garbingai dalyvauti aukščiausio lygio tarptautinėse varžybose. Tačiau visų pirma turime išspręsti beisbolo problemas savo šalyje. Turime kantriai dirbti, kurti sporto bazes ir infrastruktūrą didžiuosiuose miestuose, pritraukti vaikus ir jaunimą, taip pat ieškoti potencialių beisbolo rinktinės narių tarp kitose šalyse gyvenančių lietuvių. Geriausias pavyzdys – 16-metis Vytas Valinčius. Jo mama prieš 20 metų išvyko iš Lietuvos į JAV, jis gimė ir užaugo Čikagoje, šiuo metu patenka tarp 50-ies geriausių savo amžiaus grupės JAV beisbolininkų, bet nuo 12 metų kiekvieną vasarą atvyksta į Lietuvą ir žaidžia jaunimo rinktinėse. Šią vasarą jis pirmą kartą apsivilko vyrų rinktinės aprangą – ir iš karto tapo jos lyderiu. Tai yra reali sėkmės istorija, iš kurios gali išaugti ir šviesesnė viso Lietuvos beisbolo ateitis.
Naujausi komentarai