Buvusiam Žalgirio puolėjui A.Jurkūnui nepavyksta pasirašyti naujos sutarties, tačiau jis tiki, kad viskas dar - prieš akis
27 metų 205 cm ūgio krepšininkas Andrius Jurkūnas išgyvena nelengvą gyvenimo periodą.
Nors krepšinio sezonas netrukus įpusės, buvęs 1994 m. Europos jaunių čempionas, netgi lygintas su garsiu Kroatijos krepšininku ir vadintas lietuviškuoju Toniu Kukoču, vis dar neranda klubo, kuriam galėtų būti naudingas.
Negana to, kaunietį užklupo ir asmeninės problemos.
Po kilimo aukštyn - stabtelėjimas
Auksinės Jono Kazlausko komandos - Lietuvos jaunių (gimusių 1976 m.) rinktinės - žaidėjas A.Jurkūnas buvo viena didžiausių šalies krepšinio vilčių. Padėjęs jauniams laimėti Europos čempionato aukso medalius, perspektyvus puolėjas išvyko studijuoti į Klemsono universitetą JAV. 2000 metais A.Jurkūną pakvietė Kauno Žalgiris, iš kurio 2001-ųjų lapkritį jis buvo atleistas.
Tų pačių metų gruodį A.Jurkūnas išvyko į Varšuvos Polonia (Lenkija). Prieš 2002-ųjų sezoną pasirašė sutartį su Berlyno ALBA, kuri netrukus buvo nutraukta, o gruodį išvyko rungtyniauti į Izraelį, kur jį pakvietė Jeruzalės Hapoel.
A.Jurkūnas buvo kviečiamas į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės stovyklas, tačiau didelio entuziazmo atstovauti nacionalinei komandai jis nerodė.
Klubo paieškos užtruko
- Andriau, jau gruodis, o jūs vis dar ieškote klubo. Gal jau žinote, kur vis dėlto pasisuks jūsų karjera?
- Kol kas esu Kaune. Turėjau pasiūlymų, bet vis laukiau geresnių. Taip ir iki šiol laukiu. Tikiuosi, kad netrukus išvyksiu į Lenkiją, kur turiu keletą, tiesa, nekonkrečių pasiūlymų.
- Kokių klubų peržiūrose buvote?
- Paskutinį kartą buvau Slovėnijoje, Geoplin Slovan klube, prieš tai dar vienam kitam Lenkijoje. Bet niekur neradau palankios sau situacijos. Teko grįžti atgal.
- O kaip treniruojatės? Ar vienam nesunku išlaikyti fizinę formą?
- Treniruodavausi išvykęs į peržiūras, kai kada - ir vienas. Dabar, kaip ir Kęstutis Marčiulionis, ketinu prisijungti prie Kauno TOPO centro-Atleto ekipos, tad galėsiu čia pasitreniruoti, kol gausiu konkretų pasiūlymą. Vienam iš tiesų sunkiau treniruotis, su komanda - daug maloniau. Juk mes, krepšininkai, nesame individualistai, o įpratę prie kolektyvo. Dirbant su komanda daug kokybiškesnės treniruotės, juk treniruojantis vienam neįmanoma modeliuoti žaidybinių situacijų.
Suviliojo Eurolygos ekipa
- Kaip atsitiko, kad išsiskyrus su Žalgiriu ir jums, kaip ir Kęstučiui Marčiulioniui, gana sunkiai sekėsi rasti kitų klubų?
- Kai palikęs Žalgirį perėjau į Varšuvos Polonia, man tikrai neblogai sekėsi ir tai buvo vienas iš geresnių sezonų. Jam pasibaigus sulaukiau daug pasiūlymų iš įvairių šalių. Siūlė pasilikti Lenkijoje ir Polonia, kvietė Vroclavo Idea-Slask, Sopoto Prokom Trefl, bet nutariau pasirinkti Berlyno ALBA. Juk tai - Eurolygos komanda, žinomas klubas, tad nedvejodamas pasirašiau sutartį. Tačiau koją pakišo vokiečių medikų surastos sveikatos problemos, kurių pats nejaučiau ir nejaučiu iki šiol.
- Paskutinįjį pusmetį rungtyniavote Izraelyje.
- Taip, ten viskas klostėsi normaliai. Tačiau po to, matyt, per ilgai laukiau, gal dar kokios nors priežastys buvo, kad iki šiol nuo praėjusio sezono pabaigos esu be darbo.
Sveikata puolėjas nesiskundžia
- Ar vokiečių pranešimai, kad jūs turite rimtų nugaros problemų ir neoperuojant netgi galite tapti invalidu, nepadarė meškos paslaugos?
- Gal ir pakenkė tos kalbos. Nors po to pusę metų žaidžiau Izraelyje ir nejaučiau jokių problemų, nepraleidau nė vienos treniruotės ir varžybų. Tad komandos, kurios rimtai domisi krepšininku, galėtų pasiskambinti Hapoel atstovams ir išsiaiškintų, kad jokių problemų nėra.
- Tai ką vis dėlto įžvelgė vokiečių medikai?
- Yra kažkas pasislinkę nugaroje, tačiau tai nėra didelė ir rimta problema, kuri man trukdytų sportuoti. Tokį sutrikimą turi tikriausiai dešimt iš šimto aukštaūgių ir jo net nejaučia. Manau, ALBA reikėjo rasti formalią priežastį, kad galėtų nutraukti kontraktą.
Gyvenimą apkartino skyrybos
- Dar prieš jums išvykstant studijuoti į JAV, po pergalingo Lietuvos rinktinės, kuriai atstovavote ir jūs, Europos jaunių čempionato, buvote vadinamas būsimuoju lietuviškuoju Toniu Kukoču. Kas sutrukdė atsiskleisti jūsų karjerai, o gal galvojate, kad dar turite laiko šturmuoti aukštumas?
- Laiko dar yra, žmonės iki 40 metų žaidžia. Tik reikia pagaliau susirasti normalų klubą, gerai sužaisti vieną kitą sezoną, tuomet viskas stotų į savo vietas. Reikia pastovumo, nes pastaruoju metu tenka daug keliauti - vienoje ekipoje praleidžiu pusmetį, kitoje - metus, tad trūksta stabilumo. Galbūt dėl to esu kaltas ir aš pats, nes vengiau sudaryti ilgalaikius kontraktus norėdamas pasilikti atviras duris kitam sezonui. Bet tikiu, kad dar rasiu komandą, kuriai būsiu naudingas ir galėsiu atskleisti savo galimybes.
- Jūsų šeima gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ar nesunku bendrauti, kai skiria toks didelis atstumas?
- Mano šeimos jau nebėra - mes su žmona skiriamės, daugiau kaip metus JAV vykstantis skyrybų procesas jau eina į pabaigą. Tai nėra malonus mano gyvenimo epizodas. Dabar trejų metų sūnų matysiu tik vasaromis, nors ir iki šiol, kai pradėjau karjerą Europoje, retai matydavomės.
Naujausi komentarai