Lietuvos rinktinės lyderė J.Štreimikytė nė karto nesuabejojo komandos galimybėmis
Visos nepriklausomos Lietuvos moterų krepšinio pergalės siejamos su viena geriausių Europos žaidėjų Jurgita Štreimikyte. Ji buvo komandos lyderė 1997 metais, kai Lietuvos rinktinė tapo Europos čempione. Sugrįžusi po motinystės atostogų, 32 metų 189 cm ūgio J.Štreimikytė padėjo atsitiesti savo šalies komandai po nesėkmių ir sugrįžti į Europos elito gretas.
Žaidėjos pajuto pasitikėjimą
- Po sėkmingo Lietuvos rinktinės žaidimo Europos čempionato atrankos varžybose pasigirdo vertinimų, jog šių metų rinktinė primena auksinę 1997-ųjų komandą. Ar yra pagrindo tokiems palyginimams?
- Kauno diena pasiteiravo J.Štreimikytės.
- Nemanau. Kiekvienas žmogus skirtingas, todėl ir komandos, kuriose žaidžia 10-12 žmonių, negali būti vienodos. Juk žaidimas gali skirtis ne tik kiekvienais metais, bet ir kiekvienose rungtynėse. Todėl aš nemėgstu lyginti ir sakyti, kad jeigu gerai sužaidžiau šiandien, taip pat žaisiu ir rytoj. Galima sakyti tik tai, kad gerai žaidėme ir tuomet, kai tapome Europos čempionėmis, gerai rungtyniavome ir dabar. Net tos žaidėjos, kurios beveik nebuvo išbėgusios į aikštę, mums labai padėjo, nes kiekvieną akimirką jautėme jų aistringą palaikymą. Dėl to buvo malonu žaisti už komandą, kuri visą laiką kovojo.
- Itin stipri komandinė dvasia buvo ir 1997-ųjų rinktinėje. Tuometinė rinktinės kapitonė Dalia Kurtinaitienė po auksinio finišo pasakė: Mūsų komanda buvo kaip vienas kumštis.
- Dabartinei rinktinei iki šiol labiausiai ir trūko stiprios dvasios, jausmo, kad kovoji ne už save, o viena už kitą, už komandą. Taip atsitiko, kai prieš keletą metų rinktinėje pradėjo keistis žaidėjos - vienos baigė karjerą, kitos išėjo motinystės atostogų, kitos - parėjo, komanda atjaunėjo. Tačiau dabar jau vėl juntama komandinė dvasia.
Ją pajusti padėjo ir Lietuvos telekomo komanda, nes rinktinės pagrindą sudaro šios ekipos žaidėjos, kartu rungtyniaujančios ne vienerius metus. Pagaliau žaidėjos suprato, - kuo aš labiausiai džiaugiuosi, kad jos gali žaisti ir laimėti, kad mes kartu esame pajėgios labai daug ką pasiekti. Anksčiau jos tuo abejojo, o dabar, kai pajuto pasitikėjimą savimi, atėjo ir rezultatai. Atrankos turnyrą pradėjome ne itin gerai, prastai pataikėme, o vėliau sugebėjome viską pakreipti į teigiamą pusę, o ne priešingai, kaip galėjo būti. Tai leido padaryti pasitikėjimas savimi, nes supratome, kad galime laimėti, kad esame pakankamai stiprios. Jaunoms žaidėjoms labai daug davė ir Eurolygos kovų patirtis. Bet dirbti mums dar labai daug reikia.
Įtampa ir nuovargis neįnešė suirutės
- Turbūt ir Jūs nemažai padirbėjote, kad žaidėjos pajustų pasitikėjimą savo jėgomis?
- Jos ir pačios tai suprato, nors aš visą laiką jas skatinu nebijoti, kovoti. Dauguma žmonių skeptiškai vertino mūsų galimybes pačioje stipriausioje Europos čempionato atrankos grupėje užimti pirmąją vietą, tačiau komanda visą laiką tikėjo, kad tai yra įmanoma. Aš pati tuo nė akimirką neabejojau, nors ir žinojau, kad bus labai sunku. Pabaiga iš tiesų buvo labai sunki, ypač paskutinės rungtynės Vengrijoje. Jau buvome išvargintos ir kovų, ir sunkių kelionių. Vis dėlto tokia įtampa man patiko - žaisdavome maždaug pusę devynių vakaro, rungtynės baigdavosi pusę vienuolikos, ketvirtą ryto keldavomės ir lėkdavome į oro uostą. Po 3-4 valandas sėdėdavome oro uostuose, keliaudavome po 12 valandų, nemažai naktų praleisdavome beveik be miego. Tačiau tai neįnešė jokios suirutės komandoje. Netgi priešingai - tokie sunkumai mus užgrūdino. Žaidėjos suvokė, kad reikia tai iškentėti dėl bendro tikslo.
Pasigenda buvusių komandos draugių
- Jūs buvote komandos lyderė ir 1997 metais, ir dabar. Ar galite pasakyti, kurioje komandoje buvo maloniau žaisti?
- Kai sekasi, visada malonu žaisti. Bet 1997-aisiais rinktinėje žaidė mano kartos krepšininkės, visos buvome panašaus amžiaus, išaugintos tų pačių trenerių. Suprasdavome viena kitą iš žvilgsnio, iš pusės žodžio. Tokio savitarpio supratimo dabartinėje komandoje dar trūksta, jaučiu, kad aš esu lyg ir kitos kartos atstovė. Be to, į Lietuvą žaisti grįžau tik prieš metus, prieš tai aštuonerius metus gyvenau užsienyje.
- Ar jaunos žaidėjos nežiūri į Jus truputį su baime?
- Nemanau, nes nedaviau tam preteksto. Kartais, esant didelei įtampai, apšaukiu jas, bet merginos to nesureikšmina, supranta, kad stengiuosi dėl komandos ir visų mūsų.
- Jeigu galėtumėte iš anos kartos kurią nors žaidėją pasikviesti į dabartinę komandą, kurią pasirinktumėte?
- Nežinau, negalėčiau kažko išskirti. Sakyčiau, man trūksta visos komandos. Kai kartą prieš rungtynes Vilniuje tribūnose pamačiau sėdinčias buvusias komandos drauges, pagalvojau: O ką aš čia, aikštėje, veikiu? Visą laiką jaučiu buvusių komandos draugių stiprų palaikymą, dėl to man labai smagu.
- Ar nesigailite, kad dar metams nutarėte likti Lietuvoje?
- Po gero rinktinės žaidimo atrankos varžybose pagalvojau, kad labai teisingai pasielgiau likusi Lietuvos telekome - su šia komanda mes taip pat šį sezoną galime nemažai pasiekti.
Naujausi komentarai