– Kaip tavo gyvenime atsirado automobilių sportas?

– Tai ilga ir gan juokinga istorija. Mano tėtis buvo lenktynininkas dar nuo rusų laikų, kai buvo tie rusiški sporto klubeliai, kur žiguliukais važiuodavo... Kai mes augome, Jonas, brolis, turbūt nuo septynerių pradėjo važinėti kartu, bet manęs tuo metu ši sritis nelabai traukė. Kol supratau, ką iš tikrųjų noriu veikti, ko tik neišbandžiau: buvau ir plaukikas, ir bėgikas, ir karatistas, tenisininkas – lauko ir stalo, net šokius lankyti buvau pradėjęs, bet iškart nurašė, sakė, kad mešką galėtų išmokyti, bet manęs – ne (juokiasi). Dar buvau kompiuterininkas, aviamodeliuotojas, buvo ir RC modeliukai, fotografija...

– Ar prisimeni savo pirmąją patirtį, susijusią su lenktynėmis?

– Tai buvo 2004-aisiais, kai "Hyper Maxima" Kaune dar buvo neseniai pastatyta ir savaitgaliais su šeimomis visi važiuodavo apsipirkti į tą didelį prekybos centrą – visi pasipuošę, pilnus vežimus prisikrauna... Kartą važiavome į šį prekybos centrą, o prie jo vyko "Duracell" ralis, kur reikėjo lenktyniauti  RC modeliukais. Ir aš kažkaip ten įsivėliau, pasisekė, laimėjau Kauno atranką, vėliau vyko finalas, jei gerai atsimenu, Vilniaus "Akropolyje", kur man nereikėjo labai didelių pastangų, kad laimėčiau. Atsimenu, gavau tokią mašiną, kuri man, vaikui, didelį įspūdį padarė (šypsosi). Nuo to viskas ir prasidėjo, o paskui, praėjus žiemai, tokį pusiau pavasarišką kovą šventėme gimtadienį pramoginiame kartodrome, kuriame irgi pasirodžiau visai neblogai. Pradėjau šia veikla užsiimti kaip mėgėjas, o paskui viskas darėsi vis rimčiau ir rimčiau, kol supratau, kad būtent čia man geriausiai sekasi ir patinka.

– Kelerių metų išmokai vairuoti? Ar automobilį prisijaukinti pavyko iš karto?

– Septynerių ar aštuonerių. Kaip dabar atsimenu, mama turėjo "Volkswagen Jetta", o kadangi tėtis su broliu labai dažnai būdavo varžybose, tai mane vairuoti mokė mama. "Undinės" aikštelėje mokėmės vairuoti, mama ėjo šone, nes šalia sėdėdama nematė pedalų. Tai buvo visko, bet galiausiai visi liko gyvi ir sveiki, niekas nieko nesusilaužė (juokiasi). Taip ir išmokau, o paskui pradėjome važinėti visokiuose mėgėjiškuose slalomuose, kadangi ir brolis ten dalyvaudavo. Turėjome tokią salotinę mamos "Seat Ibiza", kurią, tikrąja to žodžio prasme, droždavome. Po truputį viskas vystėsi, kol nebeliko klausimų, kuo mes norime užsiimti.

Manau, kad kažkada vėl išvysime automobilių sporto renesansą.

– Tavo vyresnis brolis Jonas – taip pat lenktynininkas. Ar jaučiate konkurenciją, o gal atvirkščiai, vienas kitą palaikote profesinėje srityje?

– Per trylika metų, kai abu sportuojame, vienintelė vieta, kur susitikome kaip konkurentai, buvo Lietuvos kartingo čempionatas. Būdavo, kad tai jis laimi, tai aš. Man gal buvo lengviau negu jam, nes jie jau buvo daug visko perėję, padarę klaidų ir iš jų pasimokę, o kai aš atėjau, jau važiavome gan lengvu greitkeliu. Kai lenktyniaudavome kartingo trasoje, tai abiejų greitis būdavo beveik identiškas, bet brolis ramus, laukiantis tinkamos progos, o aš labiau aštrus, jei kažko nepadarau, man viskas – pasaulis griūna. Jeigu man pasisekdavo, tai gerai, o jei ne, tai būdavo, kad ir varžybų nebaigdavau… Bet galų gale abiejų rezultatai panašūs būdavo.

– Minėjai, kad, be lenktynių, išbandei dar gausybę įvairių sričių. Jei šiandien nebūtum lenktynininkas, kur lengviausiai save įsivaizduotum?

– Serijiniu žudiku gal? (Juokiasi). Iš tikrųjų sunku pasakyti. Prisimenu, mokykloje vienas fizinio lavinimo trenerių man sakydavo: "Tu, žmogau, niekada nebūsi joks atletas ir tu niekada niekur nebėgsi." Gal jis taip sakė dėl to, kad aš nemėgdavau ir nežaisdavau krepšinio, buvau toks maištautojas… Tai štai, jis sakė, kad tikrai nebūsiu bėgikas, o dabar dalyvauju visokiuose triatlonuose, bėgu. Ir nors tada jis mane buvo tuo įtikinęs, gyvenimas pasisuko kitaip. Todėl prognozuoti, kuo būčiau, sunku, nors manau, kad biure sėdėti tikrai negalėčiau. Jeigu ateičiau į darbą ir ten kasdien reikėtų daryti tą patį, turbūt greitai pulčiau į depresiją, nes man reikia iššūkių, ir jeigu nematau savo progreso, mane tai pradeda ėsti iš vidaus. Tada galvoju, kas blogai, ko trūksta...

– Ar, norint būti geru lenktynininku, svarbi ir fizinė forma? Galbūt svarbiau greita reakcija, psichologinis pasiruošimas? Yra  žmonių, manančių, kad automobilių sporte kone viską už lenktynininką padaro automobilis…

– 2013-aisiais papuoliau į tokį FIA institutą, kur visi jauni lenktynininkai nori patekti, nes ten labai geri dėstytojai, taip pat lenktynininkai, tikri profesionalai. Ten jau prieš tai mokėsi Jonas ir gavo žinių, kad sunkiai įmanoma būti geru lenktynininku, jeigu nesi atletas, na, ar bent jau geros fizinės formos. Vėliau į šį institutą patekau aš. Tai buvo ir nemažas išbandymas, vykdavo savaitę trunkančios stovyklos, viena, pavyzdžiui, buvo Šamoni kalnuose. Kiekvienas rytas prasidėdavo rytine treniruote apie šeštą ryto, kur tave visiškai nužudo, kad jau vos išeini, ir visą dieną dar vyksta visokios paskaitos. Galų gale ir į kalnus ėjome su didelėmis kuprinėmis, aplink sniegas… Dabar kai pagalvoju, tai žiauru – šąla viskas, trina batai, šlapia, nori namo, pas mamą, ir žinai, kad negali pasiduoti, nes nori laimėti. Tai ši vieta buvo tarsi lūžis. Žmonės iš tikrųjų labai blogai galvoja. Juk, tarkim, kai turi valandą išsėdėti automobilyje prisirengęs keturiais sluoksniais nedegančių sintetinių drabužių (kurie dešimt sekundžių turėtų nedegti, jeigu užsiliepsnoja automobilis), dar pirštinės, šalmas, batai, o automobilyje būna apie 50–60 laipsnių karščio… Tada pulsas būna 180, kartais 190. Jei esi fiziškai pasiruošęs, tai ir tavo reakcija geresnė, blaivesniu protu mąstai ir galų gale ilgiau nepavargsti. Toje akademijoje irgi atlikome visokius testus – nors pačiam atrodo, kad nepavargsti, bet reakcija lėtėja. Tai va, nuo to laiko užsikabinau ir pradėjau save judinti, kad nebūčiau storulis.

– Greičiausiai akivaizdūs pokyčiai ir jaučiasi?

– Būna, kad kai išvažiuoji treniruotis su kuo nors ir po treniruočių dienos visi būna numirę, o tu vienas dar gyvas, tai gali sau leisti paanalizuot padarytas klaidas. Mes automobiliuose turime tokią sistemą, kuri, kaip juodoji dėžė lėktuvuose, viską registruoja, ir gali kiekvieną nuvažiuotą ratą lyginti, surasti tinkamą greitį. Tai jei tam turi jėgų, tai jau yra pranašumas.

– Kaip ruošiesi svarbioms lenktynėms? Gal turi savų ritualų?

– Aš labai daug kartų nueinu į tualetą (juokiasi). Nes kažkaip tada ima jaudulys, pradeda troškinti, geri vandenį, eini, eini ir galvoji: "O, ir vėl aš čia." Be to, kai žinai, kad daug išprakaituosi, tai ir stengiesi išgerti daug skysčių, kad nedehidratuotum. O šiaip aš iki pat lemiamo momento, kada jau tikrai turiu atsisėsti į automobilį ir susikaupti, mėgstu išvis atsipalaiduoti ir negalvoti apie tai, kad nesudegčiau dar prieš startą.

– O kaip stresas? Jauti jį labai smarkiai?

– Nežinau, turbūt priklauso nuo to, kiek rimtai į tai žiūri. Pavyzdžiui, kai važiavau Anglijoje ir kovojome dėl čempiono titulo, tai nors visą sezoną kažką darai, ateina paskutinis važiavimas ir į jį ateini taip, lyg nebūtų buvę to sezono. Tai tada buvo minčių, kaip viskas bus, ir naktis prieš startą tokia sunki, tikrai buvo daug įtampos, bet galų gale viskas baigėsi gerai. O paskui supratau, kad va, čia buvo tikras stresas. Po to kiti atvejai atrodo ne tokie reikšmingi, bet streso vis tiek yra. Dažniausiai, kai jau atsistoji į starto vietą ir esi pasiruošęs  atleisti sankabą, viskas dingsta, įeini į savotišką nirvaną ir išvis nebegalvoji iki finišo vėliavos. Nežinau, kaip kitiems, bet man net būna sunku atpasakoti kažkokį įvykį, nes atrodo, kad lyg ir nebuvau aš ten.

– Ar gatvėse esi pavyzdingas vairuotojas? Gal vis dėlto kartais užsimiršti, kad nesi trasoje?

– Kai išsilakstai trasoje, paskui nelabai nori lėkti, ypač kai suvoki, kas tavęs gali laukti. Stengiesi kažkaip save riboti, kad atskirtum, kur yra darbinė aplinka, o kur yra kiti žmonės, kurie irgi norėtų pasiekti savo kelionės tikslus. Stengiuosi laikytis taisyklių, kurios visiems galioja, ir nė vienas nesame išskirtas. Manau, kad lenktynininkas turėtų būti geras pavyzdys, o ne kelių erelis. Niekada prie vairo nesėsčiau išgėręs, ypač pagalvojus, kokie padariniai būtų ne tik pačiam, mano įvaizdžiui, bet ir aplinkiniams.

– Automobilių sportas įsivaizduojamas kaip vienas pavojingiausių. Ar pačiam per karjerą yra tekę patekti į grėsmingas situacijas?

– Kol kas, spjaunant per petį, į rimtą avariją nebuvau patekęs. Aišku, visokių incidentų buvo, bet kad pradėčiau abejoti savo saugumu, tai ne. Nebent pernai, kai važiavau ralyje, buvo pora momentų, kai nesijaučiau saugus ir aiškiai supratau, kad ralis – ne mano dalykas. Aš mėgstu, kai yra trasa, viskas aišku, aptverta, saugu ir žinai, kad nei žmogaus, nei medžio trasoje nepasitaikys. Esu matęs ir smarkių avarijų, tačiau ypač žiede jos labai retai baigiasi skaudžiai, dažniausiai saugumo lygis ten pasiektas yra toks, kad jau turi labai nepasisekti, kad būtų kažkas skaudaus.

– Kaip, turėdama du sūnus lenktynininkus, į tai žiūri jūsų mama? Labai jaudinasi prieš varžybas?

– Mama į lenktynes beveik niekada nevažiuoja, o ramiai namuose laukia rezultatų arba dabar jau žiūri internete, kai įmanoma. Labai retas atvejis, kad atvažiuotų į lenktynes, bet kai pamatai tą jos veidą (juokiasi). Na, ji ir pati supranta, kad jai geriau namie, tada ji kažkuo užsiima, kol sulaukia rezultatų, išgirsta, kad viskas gerai, visi gyvi (šypsosi).

– O ar būti atsargesniam trasoje skatina artimieji, draugai?

– Nelabai, nes daugiau traumų yra buvę su BMX dviračiais, visais tais bėgimais, triatlonais negu su automobilių sportu. Čia panašiai kaip krepšininkai, kurie kojas susilaužo žaisdami futbolą per laisvą sezoną ar tragiška Michaelio Schumacherio istorija.

– Sakoma, kad ten, kur greiti automobiliai, ten ir gražios moterys. Ar iš tiesų lenktynininkai sulaukia daug dėmesio iš dailiosios lyties atstovių?

– Galbūt apskritai dėmesio, ne tik iš merginų, daugiau yra, pavyzdžiui, Anglijoje, kur lenktynės labai populiarus sportas, kuriuo domisi daug žmonių. Būna ir Lietuvoje, kad jauti kažkokį dėmesį, bet labai jo nesureikšminu.

– Teko girdėti istoriją, kai vienas vaikinukas apsimetinėjo tavimi, pažindindamasis su merginomis. Papasakok.

– Buvo toks gan juokingas atvejis. Parašė viena mergina man į feisbuką klausdama, kodėl aš jai skambinu, rašau. Tai nelabai supratau, nesu juk kažkoks labai jau žinomas ir taip keista buvo. Paskambinau tam bičiuliui, sakau: "Kaip čia dabar taip? Tai gal Benediktu Vanagu reikėjo apsimetinėti?" Negaliu paaiškinti šito fenomeno (juokiasi). Nei stiliaus ikona, nei koks superherojus nesijaučiu, pačiam man tai buvo staigmena, čia jau jo apie tokio poelgio priežastis paklausti reikėtų.

– Į kokias merginas tu pats dažniausiai atkreipi dėmesį?

– Čia suktas klausimas! Man visada būna keista, kai kiti sako: "Man reikia šviesiaplaukės, aukštos, mėlynomis akimis." Tiesiog pamatai žmogų ir susidarai pirmą įspūdį, matai, ar tau patinka, ar ne, o vėliau jau žiūri, kaip tas žmogus bendrauja. Aš ne iš tų, kurie sakytų, kad "viskas būtų neblogai, bet ne ta plaukų spalva, nepyk… " (juokiasi). Stengiuosi neturėti išankstinių nuostatų.

– O kokie moterų bruožai iškart atstumia?

– Nepatinka pasyvūs žmonės, kurie niekuo nesidomi, nieko nedaro, o tiesiog taip gyvena, eina į darbą, pareina, skundžiasi. Aš mėgstu žmones, kurie irgi aktyvūs, mėgsta kažką veikti, turi hobį ar kažkuo domisi, man svarbu, kad būtų tobulėjama, galėtume kartu aktyviai leisti laisvalaikį. Viena būtina merginos savybė – ji irgi turėtų būti nutrūktgalviška ir, aišku, reikėtų, kad ta panelė turėtų kantrybės (juokiasi).

– Esi sakęs, kad save laikai tikru kauniečiu ir niekur kraustytis nenorėtum. Kaip manai, ko šiandien labiausiai trūksta Kaunui?

– Gal laiko? Nes dabar, manau, kad Kauno savivaldybė vienvaldiškai žengia miestų savivaldybių konkurencijos lentelėje, akivaizdūs pokyčiai vyksta mieste, gatvės dabar jau lygios, bent jau kur aš važiuoju, ir nebėra tų juokų, kad čia Kaunas ir  asfaltas ant žemės nesimėto. Iš tikro džiaugiuosi ir matau, kaip tas miestas keičiasi, ir man tai patinka, nes čia man labai viskas sava.

– Įvairių sričių sportininkai neretai pasiskundžia, kad Lietuvoje daugiausia dėmesio ir investicijų sulaukia krepšinis, o visos kitos sporto šakos tarsi lieka antrame plane. Kaip manai, ar dėmesio trūksta ir automobilių sportui?

– Man sunku pasakyti, kai nesu koks nors aukštas valdininkas, kuris turėtų tai vertinti ir išaiškinti, ar čia viskas gerai, ar blogai. Tarkim, kai turime vienintelę trasą Lietuvoje ir ji miršta, tai, manau, jau yra šioks toks įrodymas, kad, na, ne viskas yra gerai. Aišku, dabar yra nauja valdžia, kuri bando viską atgaivinti ir atrodo, kad viskas juda gera linkme, bet trasos būklė tikrai labai prasta. Palyginti su Lenkija, Latvija, Estija, nors bandome vytis, bet tikrai labai atsiliekame. Manau, kad palengva viskas keičiasi į gera, bet tam reikia laiko. Tarkim, dar Sovietų Sąjungos laikais šis sportas buvo labai populiarus, o paskui, kai viskas keitėsi, buvo daug visokių permainų, jis šiek tiek sunyko. Buvo visai blogų metų, kai atrodė, kad jau visai viskas gęsta, bet dabar ima atrodyti, kad po truputį šis sportas atsigauna, yra tikrai entuziastingų žmonių, kurie dirba federacijoje, organizuoja renginius. Manau, kad kažkada vėl išvysime automobilių sporto renesansą.