Pirmieji čempionai
„Medalis – gabalėlis geležiuko, kaip ir niekas. Tačiau to jausmo, kai tau jį teikia, žodžiais apibūdinti aš negaliu, jį reikia pajusti, bet paskui širdyje jį nešiojiesi visą laiką.
Reikėjo labai daug sunkaus darbo, tikrai daug kas gyvenime dėl to paaukota, bet, kai esi jaunas, viskas pakeliama. Tai buvo gražus laikas, o olimpinė dvasia lig šiol mano širdyje“, – Milano ir Kortinos žiemos olimpinių žaidynių atidarymo išvakarėse „Kauno dienai“ sakė mūsų legendinė Vida Vencienė – pirma ir vienintelė lietuvė, žiemos olimpinių žaidynių auksą laimėjusi individualioje rungtyje.
Slidininkė 1988 m. Kalgaryje (Kanada) nugalėjo 10 km lenktynėse, 5 km buvo trečia. Ketveriais metais anksčiau Sarajeve (anuometė Jugoslavija) žiemos olimpinį auksą biatlono estafetėje buvo iškovojęs lietuvis Algimantas Šalna. Tiesa, anuomet jiems teko varžytis su Sovietų Sąjungos vėliava.
Beje, kaip skelbiama Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) žurnale „Olimpinė panorama“, tarp žiemos olimpinių čempionų dar anksčiau įrašyta viena lietuviška pavardė: 1948 m. Sankt Morice (Šveicarija) vykusiose žiemos žaidynėse su JAV bobslėjaus keturviete auksą laimėjo lietuvių kilmės sportininkas Edwardas Rimkus.
V. Vencienės olimpinis bronzos medalis eksponuojamas Lietuvos sporto muziejuje (LSM), kur vakar ji susitiko su vaikų piešinių olimpine tematika konkurso nugalėtojais. „Aukso medalis – kažkur namuose. Jau senas, nebegražus“, – šypsosi buvusi olimpietė, po sportinės karjeros pabaigos jau tris dešimtmečius dirbanti LTOK referente žiemos sporto šakoms.
Olimpinė čempionė pasakoja, kad kiekvienąkart nepaprastai laukia žiemos olimpinių žaidynių, o joms prasidėjus ją užplūsta jaudulys. Per televiziją ji visuomet stebi visas varžybas iš eilės.
„Smagu matyti ir didžiulį mūsų sportininkų meistriškumą. Jie žino, kad apie medalius negali būti kalbos, bet vis tiek turi parodyti, ką moka geriausiai. Duok Dieve, kad visiems sportininkams viskas gerai susiklostytų, kad nepatirtų traumų, pasidžiaugtų švente, o tokia ir yra olimpinės žaidynės“, – linki V. Vencienė.
Ji nepritaria tiems, kurie sako, ko ten važiuoti, jei negalime būti prie lyderių. Pasak jos, reikia suprasti, kad aukso medalis yra vienas, o olimpinės žaidynės – nuostabus renginys, ir reikia džiaugtis mūsų jaunais sportininkais, kurie savo pavyzdžiu įkvepia sportuoti, siekti rezultatų ir ateinančią kartą.
Žinoma, didžiausias viltis siejame su mūsų ledo šokių pora Sauliumi Ambrulevičiumi ir Allison Reed, kurie taip ilgai laukė ir pagaliau sulaukė olimpinio starto, biatlonininku Vytautu Strolia.
„Jau kiek laiko laukiame, turi kažkas pakeisti mus, senus“, – šypsosi olimpinė čempionė.
Tarpukariu – vienintelis
Iš tiesų nuo auksinių A. Šalnos ir V. Vencienės startų jau praėjo apie keturis dešimtmečius, tačiau prie jų priartėti kol kas nepavyko. Lietuviai žiemos sporte kur kas mažiau pasiekę nei vasaros. Tai rodo ir mūsų žiemos olimpinių žaidynių statistika. Nors šiemet Milane ir Kortinoje turėsime rekordiškai gausią septyniolikos sportininkų rinktinę, tačiau, kaip konstatuota „Olimpinėje panoramoje“, per visą istoriją žiemos žaidynėse dalyvavo mažiau lietuvių, negu jų vyksta į vienas vasaros žaidynes. Pirmosiose su Lietuvos vėliava žiemos olimpinėse žaidynėse 1992-aisiais dalyvavo šeši mūsų sportininkai, paskui kitose – šeši–devyni, 2022-aisiais – trylika.
Per visą istoriją žiemos žaidynėse dalyvavo mažiau lietuvių, negu jų vyksta į vienas vasaros žaidynes.
Lig šiol lietuviai varžėsi tik penkių sporto šakų – biatlono, dailiojo čiuožimo, slidinėjimo, kalnų slidinėjimo, greitojo čiuožimo trumpuoju taku – varžybose. Milane ir Kortinoje lietuvius matysime keturiose, iš viso žaidynių programoje – šešiolika sporto šakų.
Lietuva kukliai buvo atstovaujama nuo pačių pirmųjų žiemos olimpinių žaidynių. Tarpukariu jose yra dalyvavęs vienintelis Lietuvos sportininkas – Kęstutis Bulota. 1928 m. Sankt Morice (Šveicarija) jis startavo greitojo čiuožimo varžybų visose keturiose distancijose. Tarp lyderių prasimušti nepavyko: 1,5 tūkst. ir 5 tūkst. m distancijose buvo 25-as, 500 m – 29-as, o 10 tūkst. m buvo nutrauktos dėl staigaus atlydžio.
K. Bulota buvo vienas šiuolaikinio Lietuvos sporto pradininkų, daug padarė, kad Kaune būtų pastatytas pirmas stadionas. Jis varžėsi ir vasaros, ir žiemos sporto rungtyse – buvo dviratininkas, čiuožėjas, ledo ritulininkas, futbolininkas, lengvaatletis. Greituoju čiuožimu jis susidomėjo studijuodamas Vokietijoje.
Mūsų pirmojo žiemos olimpiečio likimas buvo tragiškas: 1941 m. sovietų NKVD buvo suimtas, kalintas Šiaurės Uralo lageriuose, iš kurių bandydamas pabėgti žuvo.
Į 1932 m. žaidynes Leik Plaside (JAV) lietuviai nevyko dėl didelių kelionės išlaidų, o į po ketverių metų vykusias Garmiše–Partenkirchene (Vokietija) – dėl pašlijusių Lietuvos ir Vokietijos santykių.
Du auksiniai startai
Sovietmečiu norint patekti į Sovietų Sąjungos olimpinę rinktinę lietuviams buvo sunku atlaikyti didelę konkurenciją su šaltesnio klimato regionų sportininkais, net ir su kaimynėmis Latvija, Estija, kur buvo įrengtos tarptautinio lygio žiemos sporto bazės, kokių Lietuva neturėjo.
Tikru tautos didvyriu tapo biatlonininkas Algimantas Šalna, 1984 m. Sarajeve (anuometė Jugoslavija) iškovojęs olimpinį auksą komandinėje estafetėje 4x7,5 km. Tiesa, keli A. Šalnos šūviai nebuvo taiklūs, jam teko sukti baudos ratus, tačiau Sovietų Sąjungos ketvertukas vis tiek pranoko visus varžovus. Individualiose 10 km lenktynėse lietuvis finišavo penktas.
A. Šalna nuo 1991 m. gyvena JAV. Iki 2006 m. dirbo JAV biatlono rinktinės pagrindiniu treneriu, su auklėtiniais dalyvavo penkeriose žiemos olimpinėse žaidynėse, penkis kartus buvo išrinktas geriausiu JAV biatlono treneriu. Vėliau iki 2023 m. treneriu dirbo Vermonto valstijoje.
Slidininkė V. Mogenytė-Vencienė – pirmoji lietuvė, tapusi olimpine čempione individualioje rungtyje. Kalgaryje (Kanada) 1988 m. ji nusipelnė dviejų – aukso ir bronzos – medalių 10 ir 5 km distancijose.
Pakartoti nepavyko
„V. Vencienė – grynas perliukas, Lietuvos auklėtinė, pirmoji lietuvė, iškovojusi olimpinį auksą individualioje rungtyje“, – žavisi sportininke pirmasis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas.
V. Vencienė buvo didžiausia olimpinė viltis ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai mūsų sportininkai jau galėjo varžytis su mūsų trispalve. Vis dėlto pirmosiose žiemos žaidynėse, kur Lietuva dalyvavo jau kaip nepriklausoma valstybė – 1992 m. Albervilyje (Prancūzija), olimpinei čempionei nepavyko pakartoti savo triumfo. Tačiau ji buvo beveik dvejus metus nesportavusi, nes gimė duktė, o jaunoje valstybėje sportininkams trūko visko – ir slidžių, ir aukštesnio lygio pasirengimo varžybų, nes į jas buvo sunku nuvykti. Priartėti prie pjedestalo nepavyko ir po dvejų metų Lilehameryje (Norvegija).
Vis dėlto V. Vencienės vienuolikta vieta 15 km lenktynėse Albervilyje – lig šiol geriausias mūsų slidininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse. Kiti iki jo nė nepriartėjo, o arčiausia – 1998 m. Nagane (Japonija) Ričardo Panavo iškovota 30-a vieta 10 km distancijoje.
Kol kas lietuviams biatlonininkams nepavyksta prilygti ir A. Šalnai. Aukščiausiai yra pakilęs Tomas Kaukėnas, 2018 m. Pjongčange (Pietų Korėja) persekiojimo varžybose finišavęs tryliktas.
Arčiausiai nugalėtojų pakylos su Lietuvos trispalve žiemos olimpinėse buvo ledo šokių pora Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko: geriausią rezultatą tarp savo penkių startų jose jie pasiekė Solk Leik Sityje (JAV) 2002-aisiais, kur buvo penkti. Ketveriais metais anksčiau Nagane jie buvo aštunti, o 2006-aisiais Turine – septinti.
Ledo šokėjai – mūsų didžiausia viltis ir Milano–Kortinos žaidynėse. S. Ambrulevičius su A. Reed šįsyk olimpinėse žaidynėse debiutuos, nors tokią teisę jie jau buvo iškovoję ir prieš ketverius metus. Tačiau pastarųjų trijų dešimtmečių visų geriausių lietuvių ledo čiuožėjų partnerės buvo užsienietės, tad visoms teko nueiti nelengvą kelią, kol gavo pilietybę.
Milano–Kortinos olimpinėse žaidynėse Lietuva pirmąkart turės atstovę ir moterų dailiojo čiuožimo varžybose – čia debiutuos Meda Variakojytė.
Kaimynai pranoksta
LTOK pirmasis prezidentas, dabar – garbės prezidentas – A. Poviliūnas džiaugiasi, kad šįsyk Lietuvai atstovaus rekordinis mums skaičius sportininkų, nors pripažįsta: Lietuva – ne žiemos sporto šakų šalis, pas mus žiemos olimpinės žaidynės yra ne tiek populiarios kaip vasaros. Vis dėlto tai – graži sporto šventė, tad jis ragina pasidžiaugti, kad turime savo atstovus, matysime savo trispalvę.
Vis dėlto, kodėl ryškiausios lietuvių pergalės žiemos olimpinėse žaidynėse – A. Šalnos, V. Vencienės – dar iš sovietinių laikų, o nepriklausomybės laikais nelaimėjome nė vieno medalio? Tiesa, lietuvis ledo ritulininkas Darius Kasparaitis dalyvavo ketveriose olimpinėse žaidynėse ir iškovojo po vieną visų spalvų medalį. Tačiau jis atstovavo ne Lietuvos, o Nepriklausomų valstybių sandraugos ir Rusijos rinktinėms.
Net lyginantis ne su žiemos sporto pasauliniu elitu, o su kaimynais latviais ir estais, gerokai atsiliekame. Latvija yra iškovojusi dešimt medalių (vieną aukso, tris sidabro ir šešis bronzos), o Estija – aštuonis, bet net keturis aukso, po du sidabro ir bronzos.
Pas mus nėra žiemos sporto tradicijų, o kai mažai kas užsiima viena ar kita sporto šaka, nėra konkurencijos, atranka būna nelabai rimta. Perliukų paprastai atrandama iš nemažo skaičiaus konkurentų.
Galime džiaugtis rekordiškai didele šiemete savo olimpiečių šeima – septyniolika atstovų, tačiau kaimynai delegavo daug daugiau: estai – 32, o latviai – net 67, tiesa, ten vien ledo ritulio komanda – 25 sportininkai.
Pasak A. Poviliūno, tokios tradicijos nuo seno: „Mes turime kelis centrus, kelias sporto šakas, kur faktiškai būna atranka. Tačiau į žiemos olimpines žaidynes iš dešimties papuola vienas, o kitose sporto šakose, kaip kad lengvojoje atletikoje, gal vienas iš 1 tūkst. Pas mus nėra žiemos sporto tradicijų, o kai mažai kas užsiima viena ar kita sporto šaka, nėra konkurencijos, atranka būna nelabai rimta. Perliukų paprastai atrandama iš nemažo skaičiaus konkurentų.“
Jis džiaugiasi, kad ledo ritulys jau truputėlį juda į priekį, iš dabartinio mūsiškių jaunimo turime kandidatų į profesionalų lygą. Dailiajame čiuožime, išskyrus ledo šokius, nieko ypatingai daug neturime. Lietuvoje tradiciškai neblogai atrodo biatlonas. Tačiau kol kas kaimynams neprilygstame.
Latviai turi stiprių sportininkų rogučių ir bobslėjaus rungtyse. Tačiau, primena A. Poviliūnas, jie vieninteliai dar sovietiniais laikais turėjo bobslėjaus trasą, Siguldos trasa – viena geriausių ir tai latviams suteikia didelį pranašumą. Net kai švedai galvojo kandidatuoti surengti olimpines žaidynes, kaip apie vieną iš partnerių svarstė latvius su jų trasa. Latviai turi ledo ritulio tradicijas.
Estai turi gerų slidinėjimo, dailiojo čiuožimo sportininkų.
Lietuva turi, pavyzdžiui, neblogą bazę Ignalinoje, tačiau, A. Poviliūno įsitikinimu, svarbiau ne bazė, o tradicijos, juolab žiemos sporto šakų sportininkai, kurie pasiekia tam tikrų rezultatų, vis tiek visą laiką treniruojasi užsienyje, kur yra sniego, kalnų.
„Kuo toliau į šiaurę, kaip estai, tuo žiemos sporto tradicijos gilesnės. Tartu maratonas, kiti masiniai slidinėjimo renginiai čia rengiami nuo seno. Kai nėra tradicijų, masinio užsiiminėjimo viena ar kita sporto šaka, jos populiarumo ir atrankų, sunkiai galime ką nors padaryti“, – neabejoja A. Poviliūnas.
Jis prisimena, kad buvo pamąstymų, kaip Lietuvai prasimušti ir tose šakose, kur neturime tradicijų. Pavyzdžiui, diskutuota, kad turime gerų gimnastų, tad gal kurie nors iš jų galėtų užsiimti akrobatiniu slidinėjimu. Tačiau įgyvendinti šios idėjos nepavyko.
Nebent stebuklas
Kai kurios kitos šalys savo olimpines svajones pildo dar kitaip. Nors olimpinės žaidynės – valstybių varžytuvės, norint jose dalyvauti sportininkui privalu būti tos šalies piliečiu, tačiau, pavyzdžiui, dailiajame čiuožime kai kurios šalys „nusiperka“ sportininkų iš svetur, suteikia jiems pilietybę.
„Mūsų S. Ambrulevičiui vienintelė galimybė pasirodyti olimpinėse žaidynėse buvo suteikti jo partnerei Lietuvos pilietybę. Tai pateisinama. Tačiau jau geriau visai nedalyvauti žaidynėse, nei „pirkti“ kitos šalies sportininkus ir suteikti jiems pilietybes, ypač jei tas sportininkas jau buvo įgijęs ne vienos valstybės pilietybę ir startavęs už skirtingas šalis. Gal valstybei ir nauda, kad kabo jos vėliava. Vis dėlto visai kitas dalykas, jei tai pačios šalies išugdytas sportininkas. Reikia ugdyti savo sportininkus, pagerbti savo tautos žmones, jei jie pasiekia rezultatą“, – pabrėžia A. Poviliūnas.
Žinoma, norint vystyti savo sportą, reikia daug lėšų, o, pasak LTOK garbės prezidento, visi skundžiasi pinigų stygiumi. „Turime atsirinkti prioritetus, negali visiems išbarstyti po lygiai ir paskui nieko neturėti. Ten, kur galime ką nors pasiekti, reikia daugiau ir investuoti. Žiemos sporte atsiliekame ir nuo latvių, ir nuo estų, tačiau vasaros sporto šakose mes dar pirmaujame“, – sako A. Poviliūnas.
Ar vis dėlto Lietuva kada nors iškovos medalių žiemos olimpinėse žaidynėse? „Mūsų sportininkams dar reikia daug padirbėti. Tiesa, sporte labai retai, bet kartais būna ir stebuklų. Iš tų, kurie pasaulyje jau yra pirmuose dvidešimtuke, dešimtuke, netgi penketuke, kaip mūsų ledo šokių pora, galima tikėtis ir stebuklų“, – sako V. Vencienė.
A. Poviliūnas taip pat didžiausias viltis deda į mūsų ledo šokių porą, viliasi, kad ji pateks į dešimtuką, o jeigu būtų aštuntuke, tai būtų tikrai labai geras rezultatas. Be abejonės, nemažai tikimasi iš mūsų biatlonininkų lyderio V. Strolios. Kalnų slidininkas Andrejus Drukarovas startuos rungtyje, kur gali būti tam tikras netikėtumo elementas, be to, jis jaučiasi užtikrintai, nes gyvena ir treniruojasi miestelyje, kur ir rungtyniaus, tad gal padės namų sienos.
„Vis dėlto manau, kad reikia koncentruotis ten, kur esame stipriausi. Lietuva olimpinių čempionų žiemos olimpinėse sporto šakose greitai dar neturės“, – prognozuoja A. Poviliūnas.
Tačiau, nepaisant to, olimpinė čempionė V. Vencienė linki visiems mūsų sportininkams ir jų gerbėjams pasimėgauti olimpine švente.
Naujausi komentarai