M.Petravičius įsitikinęs, kad pergalių alkis taps varomąja Vilniaus komandos jėga kitą sezoną

Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos žaidėjams ir treneriams pasibaigęs sezonas paliko dvejopus prisiminimus. Komanda didžiąją sezono dalį demonstravo akiai gražų greitą krepšinį ir skynė pergales. Vilniečiai sužavėjo krepšinio Europą, bet kartu dar kartą patvirtino patarlę, kad „savame kieme pranašu nebūsi“.

„Gaila, kad taip nieko ir nepavyko laimėti. Europoje pasirodėme gerai, bet Lietuvoje pralaimėjome visas svarbiausias dvikovas, todėl sezono niekaip nepavadinsi sėkmingu“, – pripažino Vilniaus ekipos vidurio puolėjas Marijonas Petravičius.
Šiandien skaitytojų dėmesiui – Marijono Petravičiaus išsakytos mintys apie pasibaigusį sezoną.

Apie sezoną

Sezoną pradėjome labai gerai, iki Naujųjų metų buvome puikios formos, deja, paskui mūsų žaidimas suprastėjo.
Manau, prie to daugiausiai prisidėjo traumos. Iš pradžių susižeidė Matthew Nielsenas, paskui aš. Vis dėlto mes žaidėme labai daug, dažniausiai pradėdavome varžybas, tad kitiems žaidėjams paskui teko taikytis prie naujo vaidmens, žaisti daugiau minučių. Gal šitas pasikeitimas vyko ne taip sklandžiai, kaip norėtųsi.
Be to, ir mums grįžus po traumos buvo nelengva vėl įsilieti į komandą.
Atrodo, kas čia tėra tos trys savaitės be sporto. Bet iškart sugrįžti ir demonstruoti tą patį žaidimą, kaip anksčiau, yra nepaprastai sunku. Tam reikia laiko. O Nielsenas apskritai praleido pusantro mėnesio, tad jam buvo dar sunkiau sugrįžti.
Sezono pabaigoje daug kas kalbėjo apie nuovargį. Tačiau bent jau aš asmeniškai nesijaučiau pavargęs. Manau, kad ir kiti taip nesijautė. Aišku, sezonas buvo ilgas, daug varžybų ir treniruočių, bet tokios pat sąlygos buvo visoms komandoms. Esmė ta, kad mūsų forma nebebuvo tokia gera kaip sezono viduryje. Su tuo tikriausiai ir lygino ekspertai mūsų žaidimą.
Noro ir užsidegimo LKL finalo serijoje mums užteko, tą rodo ir rezultatai. Galbūt istorijoje liks serijos rezultatas 1:4, bet mes nė vienų varžybų nepralaimėjome gėdingai, du kartus žaidėme pratęsimą. Per finalus niekaip nesisekė žaisti rungtynių pabaigų. Pirmoje sezono pusėje buvome išplėšę nemažai pergalių, o finale lemiamomis akimirkomis kaip tik nesisekė, nepriimdavome geriausių sprendimų. Čia vėl turėčiau pasikartoti – nebuvome tokios geros formos kaip sezono pradžioje.
Gaila, kad šiemet taip ir nepavyko laimėti nė vieno trofėjaus. Neįgyvendinome tikslų, todėl reikia pripažinti, kad sezonas buvo nenusisekęs.

Apie save

Man pačiam šie metai buvo geri, išskyrus tą pėdos traumą vasario mėnesį. Praėjusią vasarą rimtai rengiausi šiam sezonui ir džiaugiuosi, kad tas įdėtas darbas davė vaisių.
Man labai padėjo, kad šiemet treneris labiau manimi pasitikėjo. Nesakau, kad pernai jaučiau nepasitikėjimą, bet per sezoną treneriai keitėsi tris kartus. Kiekvienas turėjo savų reikalavimų, prie kiekvieno reikėjo prisitaikyti. Gal todėl ir rezultatai buvo kitokie.
Šiemet viskas buvo stabiliau. Jaučiau, kad treneris manimi pasitiki, leidžia daug žaisti, todėl stengiausi nenuvilti.
Šiemet labai gerai susižaidėme su Hollisu Price’u. Jis yra labai geras įžaidėjas. Nesavanaudiškas – visada perduos kamuolį, jei pamatys tave geresnėje pozicijoje. Mums gerai sekėsi žaisti kartu, buvome gerai nugludinę derinį „du prieš du“.
Manau, kad to derinio nebuvome pamiršę ir per LKL finalą. Tačiau Hollisui buvo daug sunkiau perduoti kamuolį per Eurelijų Žukauską, todėl tas derinys nebebuvo toks efektyvus. Gaila, kad Holliso kitais metais nebebus, bet jis puikus krepšininkas ir geras žmogus, manau, bendrausime su juo ir ateityje.

Apie komandą

Komanda šiemet buvo gera ir draugiška. Per ilgą sezoną buvo visko – ir pergalių, ir nesėkmių, bet manau, kad visi susigyvenome ir tapome gerais draugais. Tikrai nesusipykome po tokios sezono pabaigos (juokiasi).
Manau, kad ta komandos dvasia mus ir stūmė į priekį, buvome vieningi ir palaikėme vienas kitą. Kai Jacksonas (Vromanas) patyrė traumą, visi buvome nuėję jo aplankyti bent po kelis kartus. Bet pasiskirstydavome į grupeles po du arba tris, nes visi būtume paprasčiausiai nesutilpę į palatą (juokiasi).
Kiekvienas žaidėjas komandoje galėjo pareikšti savo nuomonę, bet suprantama, kad drabužinėje svariausią žodį tardavo labiausiai patyrę žaidėjai – Robis (Štelmaheris) ir Andrius (Šležas). Dažnai kalbėdavo ir Hollisas, nes jis buvo mūsų lyderis.
Štelmaheris šį sezoną žaidė mažai, bet mums buvo svarbus. Jis – labai patyręs žaidėjas, todėl jo patarimai būdavo vertingi ir svarbūs.

Apie trenerius

Šį sezoną dirbti su treneriais iš Serbijos buvo įdomu ir naudinga. Aleksandras Trifunovičius visų pirma iš žaidėjų reikalauja pastangų. Aš visą karjerą esu darbininkas, sunkių treniruočių nebijau, todėl su juo man nebuvo sunku.
Treneris didžiausią dėmesį skirdavo gynybai. Jis nuolat reikalaudavo, kad gintumėmės aktyviai. Nesvarbu, kad galbūt padarysi klaidą, bet svarbiausia gintis aktyviai, nes pasyvi gynyba – tai jokios gynybos.
Atakuodami stengėmės žaisti greitai. Turėjome labai daug derinių. Nežinau tikslaus skaičiaus, bet tiek daug derinių per sezoną dar nebuvau išmokęs. Tačiau ne visus naudojome vienu metu – sezono pradžioje buvo vieni, paskui jie keitėsi.
Apskritai Trifunovičiaus žaidimo filosofija man patiko. Jis dar jaunas treneris, galbūt jam kai kuriais sunkiais momentais dar pritrūko ir patirties. Tačiau jis myli krepšinį ir juo gyvena. Už tai jį labai gerbiu ir, manau, kad ateityje jis bus labai geras treneris.

Apie ateitį

Dabar pagaliau atėjo atostogos, bet jos bus trumpos, nes birželio pabaigoje važiuosiu į rinktinės stovyklą. Aišku, labai norėčiau patekti į rinktinę, bet spėlioti neverta. Tiesiog reikia dirbti, ir visi klausimai išsispręs patys.