Algimantas Šalna, pirmasis Lietuvos sportininkas, iškovojęs žiemos olimpinių žaidynių auksą, viliasi: kito biatlono medalio tikriausiai nereikės laukti 25 metus.

1984-ųjų vasario 17-ąją Sarajevo (buvusi Jugoslavija, dabar – Bosnija) žiemos olimpiadoje ignalinietis A.Šalna, atstovaudamas tuometinei SSRS rinktinei, kartu su rusais Dmitrijumi Vasiljevu ir Jurijumi Kaškarovu bei baltarusiu Sergejumi Bulyginu laimėjo biatlono estafetę 4 po 7,5 km. Antri liko norvegai, treti – vokiečiai.

– Neišeina iš galvos ir tos žaidynės, ir apskritai visas laikotarpis, kai aktyviai sportavau. Tikriausiai todėl, kad ir dabar esu sporto žmogus – dirbu treneriu, ugdau jaunimą. Jei būčiau, tarkime, prekiautojas grūdais, gal pirmiausia prisiminčiau kitus dalykus, – sakė interviu dienraščiui trumpos viešnagės į Lietuvą iš JAV atvykęs olimpinis ir dukart pasaulio biatlono čempionas A.Šalna.

– Kaip paminėjote savo olimpinio triumfo dvidešimtpenkmetį?

– Sukaktis buvo viena priežasčių atvykti į tėvynę. Padedant Lietuvos biatlono federacijai, mano gimtojoje Ignalinoje surengėme tradicines mano vardo taurės varžybas. Buvo labai šauni šventė, susitikau su senais bičiuliais, pasidalijome prisiminimais. O Amerikoje vasario 17-ąją pirmoji mane pasveikino žmona Neringa. Elektroniniu paštu gavau džiugią žinutę iš pirmojo trenerio Alberto Jakubausko. Nustebino JAV biatlono federacijos direktoriaus Maxo Cobbo laiškas, nors tuo metu amerikiečiai dalyvavo pasaulio čempionate Pietų Korėjoje. Tikrai nemaniau, kad kas nors prisimins mano pergalę.

– Kokių įspūdžių jums paliko Ignalinos trasa, kurią pats išmėginote?

– Jaučiausi kaip jaunystėje!.. Juo labiau kad atsivežiau savo seną sportinį kostiumą, kurį vilkėjau prieš 25 metus, kepuraitę. Norėjau atrodyti taip, kaip tada, prieš ketvirtį amžiaus. Apranga, varžybų atmosfera man iš tikrųjų daug ką priminė. Startas, žinoma, buvo truputį skausmingas, nes pastaruoju metu specialiai nesitreniruoju, daug neslidinėju – tik laisvalaikiu ir tiek, kiek reikia darbui.

– Ar po 1984-ųjų žaidynių jums teko dar kartą apsilankyti vietovėse, kur pasiekėte auksinį finišą?

– Ne, daugiau į Sarajevą niekada nebuvau užsukęs. Būtų įdomu sugrįžti ir pasižvalgyti, nors, skaičiau, ten po karo daug kas pasikeitę. Tačiau su anuometinės komandos nariais esame susitikę, o visi keturi matėmės 1999-aisiais Suomijoje, per pasaulio taurės varžybas. Glaudžiausi ryšiai mane sieja su Vasiljevu – bendraujame laiškais, pasikalbame telefonu. Senokai ką nors girdėjau tik apie Kaškarovą.

– Pasidalykite mintimis apie dabartinio Lietuvos biatlono galimybes, perspektyvą.

– Nekritikuosiu, nes neblogai žinau, kokiomis sąlygomis čia dirba mano kolegos. Tai turint galvoje, rezultatai su kaupu pranoksta lūkesčius. Tomo Kaukėno 4-oji vieta pasaulio jaunių čempionate, Dianos Rasimovičiūtės 11-oji vieta planetos ir 8-oji – Europos pirmenybėse. Šie pasiekimai – kaip dovana mano pergalės Sarajeve jubiliejui, juos prilyginčiau medaliams. Visada kažko trūko, trūksta ir trūks. Apsilankiau Ignalinos moksleivių namuose, kalbėjausi su treneriais. Jie papasakojo apie Latviją, kur geresnės bazės, modernesnė įranga, bet aš matau, kad lietuviai stengiasi vytis kaimynus ir tai neblogai sekasi. Ateis laikas ir už fanatiškas pastangas bei kantrybę tikrai bus atlyginta.

– Norite pasakyti, kad kito olimpinio biatlono medalio nereikės laukti 25 metus?

– Tikėkimės, kad ne.

– Kaip jūsų šeimai sekasi JAV?

– Žmona Neringa vadovauja mūsų kukliam verslui – turime nedidelį viešbutį Vilistone, Vermonto valstijoje. Dukra Iveta baigė universitetą ir studijuos aukštesniu lygiu, o sūnus Tautvydas žaidžia ledo ritulį, yra atstovavęs Lietuvos jaunimo rinktinei. Aš po 15 metų darbo su amerikiečių nacionaline biatlono rinktine padėjau tašką, bet negalėjau visiškai atsisveikinti su sportu. Ir džiaugiuosi, kad taip viskas susiklostė. Dabar rengiu pamainą JAV meistrams – ieškau jaunų talentingų slidininkų ir mėginu iš jų išugdyti gerus biatlonininkus.