Algimantas Šalna, pirmasis Lietuvos sportininkas, iškovojęs žiemos olimpinių žaidynių auksą, kol kas negali tvirtai pasakyti, kada ir ar išvis grįš iš JAV visam laikui į tėvų žemę.

Jubiliejų minėjo varžybomis

Ignalinietis A.Šalna, 1984-ųjų vasario 17-ąją Sarajevo žiemos olimpiadoje atstovaudamas tuometinei SSRS rinktinei, kartu su rusais Dmitrijumi Vasiljevu ir Jurijumi Kaškarovu bei baltarusiu Sergejumi Bulyginu laimėjo biatlono estafetę 4 po 7,5 km. Nuo 1989-ųjų JAV su šeima gyvenantis bei dirbantis olimpinis čempionas savo triumfo 25 metų sukaktį prisiminė ir užjūryje, ir Lietuvoje.

"Neišeina iš galvos ir tos žaidynės, ir apskritai visas laikotarpis, kai aktyviai sportavau, – sakė dienraščiui A.Šalna. – Gimtojoje Ignalinoje, kur paminėjome mano olimpinės sėkmės dvidešimtpenkmetį, surengėme varžybas, ryžausi ir aš jose dalyvauti. Jaučiausi kaip jaunystėje! Juo labiau kad atsivežiau savo seną sportinį kostiumą, kurį vilkėjau prieš 25 metus, kepuraitę. Norėjau atrodyti taip, kaip tada, prieš ketvirtį amžiaus. Apranga, varžybų aplinka man iš tikrųjų daug ką priminė..."

Po pergalės Sarajeve A.Šalna daugiau nė karto nebuvo grižęs į tas vietoves, kur pasiekė auksinį finišą.

"Kartą sumaniau internete žvilgtelėti į buvusias 1984-ųjų olimpines apylinkes. Užmečiau akį į to Bosnijos lopinėlio žemėlapius ir radau pažįstamų pavadinimų. Būtų įdomu ten nuvažiuoti, bet tikriausiai per karą daug kas pasikeitė", – svarstė A.Šalna.

Permainingas trečiasis etapas

Tąkart Sarajeve pirmasis startavo D.Vasiljevas, su kuriuo lietuvis ir dabar susirašinėja, dažnai pasikalba telefonu. Antrasis estafetę perėmė J.Kaškarovas, o A.Šalnai buvo patikėtas trečiasis etapas.

D.Vasiljevas su J.Kaškarovu buvo sukaupę daugiau nei 26 sek. persvarą prieš pagrindinius varžovus vokiečius ir norvegus.

"Algimantas, galingai šliuoždamas ir taikliai šaudęs pirmojoje ugnies linijoje, sugebėjo dar labiau nutolti nuo persekiotojų – vokiečiai atsilikinėjo jau 47 sek. Reikalai suprastėjo, kai lietuvis dukart nepataikė į taikinį antrojoje ugnies linijoje ir privalėjo sukti baudos ratus. Vis dėlto Algimantas vėl atsigriebė slidinėjimo trasoje ir mes susigrąžinome iniciatyvą", – apie dramatiškas lenktynes savo prisiminimuose rašė buvęs A.Šalnos partneris S.Bulyginas.

"Penkiems taikiniams skirti aštuoni šoviniai, bet man jų pritrūko... Didelė įtampa, nesusivaldžiau. Tačiau padariau viską, kad nenuvilčiau komandos draugų", – sudėtingas žaidynių epizodas neišdilo ir iš A.Šalnos atminties.

Biatlono estafetę stebėjęs anuometinis Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidentas Juanas Antonijas Samaranchas po varžybų pareiškė: "Tai buvo įspūdingas sporto spektaklis, iki šiol per savo gyvenimą nieko panašaus nebuvau matęs."

Žiemos biatlonas – mielesnis

1985-aisiais Ruhpoldinge (Vokietija) A.Šalna antrą kartą tapo pasaulio čempionu estafečių varžybose (pirmą kartą – 1983-iaisiais Italijos mieste Anterselvoje), o 1989-aisiais buvo pakviestas į JAV populiarinti biatlono.

"Man pasiūlė netikėtą misiją – sudominti amerikiečius vasaros biatlonu. Tai – bėgimo ir šaudymo rungtys. Anksčiau šioje šalyje veikė net savarankiška federacija, siekusi, kad vasaros biatlonas taptų masiniu sportu. Dalyvavau varžybose, bendravau su įvairaus amžiaus sporto mėgėjais.

Per mėnesį trukusią viešnagę susipažinau ir su JAV žiemos biatlonu, o amerikiečiai lyg tarp kitko pasiteiravo apie mano ateities planus. Tuo metu vadovavau Kauno "Dinamo" sporto draugijai, bet, neslėpsiu, norėjau išmėginti save trenerio darbe. Kai man pasiūlė padirbėti JAV, iš pradžių abejojau, nes nemokėjau kalbos, o ir būtinybė išvykti ilgam toli nuo artimųjų neviliojo.

JAV biatlono vadovai į mano svarstymus sureagavo paprastai: sako, atvažiuok pas mus su šeima. Padiskutavę su žmona, nutarėme keliems metams persikelti iš Lietuvos už Atlanto", – papasakojo A.Šalna.

Simboliška, kad olimpinis čempionas įsikūrė Leik Pleside – mieste, kuriame vyko 1932-ųjų ir 1980-ųjų žiemos žaidynės.

"Per pirmąjį susitikimą su JAV sportininkais be užuolankų pasakiau: išmokysiu jus gerai šliuožti slidėmis ir taikliai šaudyti, o jūs man padėkite išmokti kalbos. Susitarimas veikė puikiai. Aš kalbėjau taip, kaip sugebėjau, o mano auklėtiniai kantriai taisė klaidas, bet nė karto nepasišaipė. Po kelių mėnesių pradėjau dėlioti rišlius sakinius", – apie abipusių "treniruočių" naudą kalbėjo A.Šalna, iš viso 15 metų vadovavęs JAV biatlono rinktinei, o su jos trenerių štabu dalyvavęs penkiose olimpinėse žiemos žaidynėse.

"Mano misija dar nebaigta. Dabar rengiu pamainą meistrams – ieškau talentingų slidininkų ir mėginu iš jų išugdyti gerus biatlonininkus", – pridūrė ignalinietis.

Įleido šaknis JAV

A.Šalna susimąstė paklaustas, ar nesirengia grįžti į Lietuvą.

"Tai turbūt sunkiausias klausimas. Prieš dvidešimt metų atrodė, kad padirbėsiu du sezonus Amerikoje ir lėksiu namo. Tačiau tie sezonai praėjo, o apčiuopiamų mano veiklos rezultatų nebuvo.

Amerikiečiai ragino būti kantriam ir nenorėjo manęs išleisti, todėl likau dar keliems metams. Labai norėjau paragauti vaisiaus, kurį puoselėjau ir brandinau... Taip pat patyriau, kad JAV turiu visas sąlygas atsiskleisti kaip treneris, o to juk troškau.

Mano šeima priprato prie naujų gyvenimo salygų ir kultūros. Pradėjome kuklų verslą – turime nedidelį viešbutį Vilistone, Vermonto valstijoje, juo daugiausiai rūpinasi žmona Neringa. Dukra Iveta baigė universitetą ir studijuos aukštesniu lygiu, o sūnus Tautvydas pasinėręs į ledo ritulį, yra atstovavęs Lietuvos jaunimo rinktinei.

Būsiu atviras – pamažu atitrūkome nuo Lietuvos, nors vos ne kasmet grįždavome į tėvynę. Ir dabar labai pasiilgstame artimųjų, giminių, senų draugų.

Viešėdamas gimtinėje dažnai pagalvoju, kaip pritaptume aplinkoje, kur daug nemandagumo, nepagarbos, įžūlumo. Man nepriimtina, kad Lietuvos ligoninėse be kyšio – nė žingsnio, kad kelių policininkas pirmiausia – ne paslaugus, dėmesingas pareigūnas, bet pasipūtęs Visatos visagalis. Žinoma, jei gyvenimas priverstų, priprastume prie bet ko, bet širdį dilgčiotų.

Mūsų vaikai gyventi į Lietuvą tikriausiai negrįš, o juos palikti vienus JAV nenorėtume, nors nežinia, kaip toliau klostysis gyvenimas", – svarstė iš Aukštaitijos kilęs olimpietis.

Olimpinės viltys – jaunimas

Lietuvos biatlono legenda viliasi, kad kito olimpinio trofėjaus nereikės laukti 25 metus.

"Yra talentingų jaunuolių, tačiau reikia laiko, kad jie subręstų konkuruoti su elitu. Tomo Kaukėno 4-ąją vietą pasaulio jaunių čempionate, Dianos Rasimovičiūtės 11-ąją vietą planetos ir 8-ąją – Europos pirmenybėse prilyginčiau prizinėms.

Biatlono profesionalai vertina taip: vieta aukšto lygio tarptautinių varžybų trisdešimtuke – aukštas rezultatas. Todėl man kelia šypseną replikos, kad gėda finišuoti, tarkime, ketvirtajame dešimtuke. Toks požiūris – iš sovietinių laikų, kai viską pateisindavo tik medaliai.

Kolegoms Lietuvoje padedu tiek, kiek manęs prašoma. Deja, esu ne milijonierius, gyvenu iš atlyginimo, todėl finansiškai paremti neturiu galimybių. Savo misijos neišsižadu – pasidalyti patirtimi nė karto neatsisakiau ir neatsisakysiu. Svarbu, kad tai būtų naudinga mūsų biatlonui", – pabrėžė A.Šalna.