38-erių metų Darius Labanauskas tikisi, kad kada nors galės užsidirbti duonai iš smiginio. Garliaviškis jau žino šlovės skonį – pernai tapo Europos vicečempionu. Vis dėlto kol kas dviejų vaikų tėvas treniruojasi palėpėje, o nuvykęs į varžybas išgali apsistoti tik atokiuose moteliuose.

Artimiausias dvi savaites smiginio gerbėjai iš viso pasaulio bus prilipę prie interneto ir televizoriaus – seks naujienas bei stebės transliacijas iš Didžiosios Britanijos, kur vyks Leiksaido pasaulio profesionalų smiginio čempionatas.

Jame debiutuos ir D.Labanauskas.

Į šį čempionatą kviečiama tik 40 vyrų ir 16 moterų. Vieni pagal Britų smiginio organizacijos (BDO) reitingą, kiti dėl galimybės pasivaržyti Leiksaide turi įveikti kvalifikacinius etapus.

Kauno rajone gyvenantis D.Labanauskas į varžybas Leiksaide pateko pagal BDO reitingą. Per dešimt mėnesių, kai jis kas savaitę ar dvi dalyvaudavo varžybose Austrijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, D.Britanijoje, Rumunijoje, reitingų lentelėje pakilo į devynioliktą vietą tarp daugiau nei 1 700 žaidėjų.

Pasaulio smiginio federacijos (WDF) reitingų lentelėje D.Labanauskas, turintis 973 taškus, užima ketvirtą vietą. Lyderių trejete – anglai Alanas Norrisas (1 179 tšk.) ir Scottas Mitchellas(1 103 tšk.) bei Velso atstovas Martinas Phillipsas (1 063 tšk.).

– Dariau, kaip pasirengėte prisistatyti Leiksaide? Lydinčiąją melodiją, žinau, jau seniai išsirinkote. Kokių kitų, publiką užvedančių staigmenų paruošėte?

– Vargu ar man pavyks surengti šou. Per vienas varžybas Anglijoje, kai aštuntuko žaidėjus prie taikinio iškilmingai lydėjo po merginą, iš jaudulio sugebėjau pamesti savo palydovę. Einu, atsisuku, o jos nėra. Kiti jau pripratę – eidami net šoka.

– Kaip ruošėtės šioms varžyboms?

– Daug treniravausi. Įsivaizdavau, kad žaidžiau su varžovu, laukusiu pirmajame rate. Žinau, kad Robbie Greenas gerai žaidžia. Apskritai visi čempionato dalyviai – puikūs žaidėjai. Kai daug mėtau, ima mausti dešinę pėdą, kelį, tad nenorėjau persistengti. Reikėjo treniruoti ne tik ranką, kad strėlė skristų ten, kur noriu, bet ir galvą. Svarbu būti pasiruošusiam lemiamiems išbandymams. Kas iš to, kad taškus gerai rinksiu, o kai reikės finišuoti, niekaip nepataikysiu į dvigubą sektorių. Jeigu nejauti įtampos, treniruotė – nevisavertė. Būdamas prie taikinio stengiuosi atsiriboti nuo aplinkos, kad galvoje suktųsi tik skaičiai ir galvočiau tik apie žaidimą, o ne apie pergalę ar apie tai, kas ką salėje veikia, kas ką palaiko.

– Kokio rezultato tikiesi?

– Tik pergalės. (Juokiasi.) Beveik viskas man bus pirmas kartas – ir varžybų mastas, ir jų sąlygos.

– Kas gali pakišti koją?

– Šilumą mėgstu, bet Leiksaido salėje nuo televizijos prožektorių bus labai karšta. Keista bus ir dėl itin ryškaus apšvietimo. Esu pripratęs žaisti, kai tamsiau, tad bus sunkiau pajusti atstumą.

– Smiginį žaidžiate dešimt metų, bet daugiausia dalyvavote Baltijos šalyse vykusiose varžybose. Kodėl tik 2014-aisiais pradėjote keliauti po Europą?

– Seniai norėjau pabandyti, bet taip sutapo, kad pirmasis kelius pramynė latvis Madaras Razma. Pamačiau, kaip jis atrodo tarp Europos žaidėjų. Apie jo lygį žinau, todėl galėjau įvertinti savo galimybes. Pasijutau drąsiau.

– Pasaulio smiginio reitingų lentelėje greitai šoktelėjote į geriausiųjų penketuką. Kaip iš pradžių reaguodavo užsienio žaidėjai, pralošę iki tol nematytam varžovui?

– Dabar jau esu matytas. (Juokiasi.) Ir anksčiau reaguodavo geranoriškai. Jeigu laimėjęs labai reiški emocijas, tave sveikina santūriau, o jei elgiesi paprasčiau – užkalbina. Klausia, į kokias kitas varžybas važiuosiu. Pagiria. Palinki gero žaidimo kitame etape. Pasikeitė tik tai, kad dingo didelis jaudulys, nes varžybos tapo kasdienybe: jei šiandien nelaimėjai, pasiseks kitą savaitgalį.

– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras smiginio žaidėjas?

– Didele kantrybe, valia, užsispyrimu. Nepasiduoti iki paskutinės akimirkos. Reikia ir fizinės ištvermės.

– Keistokai skamba, kad ir smiginio varžybose reikia fizinės ištvermės. Juk strėlytės sveria vos 18–26 g.

– Noriu dar sustiprinti rankas – būtų stabilesnis metimas. Tiems, kuriems gerai sekasi, varžybos užtrunka visą dieną. Kartais per dieną jų būna net dvejos arba viskas tęsiasi tris dienas iš eilės. Gyvenu kaime, tad veiklos užtenka. Reikia žiemai prikapoti malkų, vasarą – pjauti žolę. Kai statėmės namą, kasiau tranšėjas. Visą veiklą ne prie smiginio taikinio vertinu kaip fizinį pasirengimą. Ištvermės dar prireikia keliaujant į varžybas ir iš jų. Pavyzdžiui, į turnyrą Bochume, Vokietijoje, nusigavau per 23, grįžau per 27 valandas. Važiavau autobusu, nes tai – pigiausias variantas.

– Kur ir kaip treniruojatės?

– Palėpėje pasistačiau taikinį ir mėtau. Dažniausiai – vėlai vakare. Esu naktinis. Taip ir patogiau. Vaikai jau būna sugulę, namuose ramu. Prie taikinio praleidžiu apie dvi ar keturias valandas. Būna dienų, kai mėtau ir po šešias valandas, būna, kai visai nemėtau. Kartą per savaitę žaidžiame klube. Pagaliau radome patalpas, tad vėl galime rengti treniruotes, varžybas. Pastarąjį pusmetį kartą per savaitę vykdavome pažaisti į svečius pas elektrėniškius.

– Ar žmona lengvai išleidžia į varžybas? Juk dukrai – vos pusantrų, sūnui – ketveri.

– O ką daryti? Tikiuosi, kad galbūt kada nors gyvensime iš smiginio. Seniau žmona pykdavo, kad į kelionę prie ežero tingiu anksti keltis, o į varžybas – jokių problemų.

– Smiginis – brangus malonumas?

– Strėlytės ir taikinys nebrangūs. Kas kita – kelionės į varžybas. Taupydamas pinigus apsistoti renkuosi nakvynės namus, šie dažniausiai įsikūrę atokiau nuo varžybų vietos. Būtų patogiau apsistoti viešbučiuose, kuriuose vyksta turnyrai. Tada prieš ir po varžybų nereikėtų valandą traukiniu ar autobusu blaškytis po miestą, būtų geresnės sąlygos pasitreniruoti, pailsėti. Kai varžybos užsitęsia, žaidžiu ir galvoju, kaip spėti į traukinį, nes pavėlavęs į jį nespėsiu į autobusą. Bus papildomų išlaidų. Teko nakvoti ir oro uoste.

– Kaip susidomėjote smiginiu?

– Labai seniai "Kauno dienoje" radau skelbimą apie organizuojamas smiginio varžybas. Prieš tai kai kada su draugu pamėtydavome į turguje pirktą elektroninį taikinį. Į varžybas nuėjau gerai nežinodamas taisyklių. Užsikabinau, pradėjau važinėti į turnyrus Lietuvoje. Žaisdamas smiginį, nori nenori mokaisi savitvardos, greitai skaičiuoti. Tai ne vien sportas, bet ir nebrangi, labai naudinga laisvalaikio pramoga. Jį rekomenduoju žaisti ir mokyklose per kūno kultūros pamokas.

Pasaulyje ir Lietuvoje

Leiksaido pasaulio profesionalų smiginio čempionatas surengtas jau 30 kartą. 

Lietuvoje veikia vienuolika smiginio klubų. Per metus surengiama daugiau nei dešimt Baltijos ir Lietuvos reitingo varžybų, iš jų dvi trys būna įtrauktos ir į pasaulio reitingų klasifikaciją.

Mūsų šalyje smiginio varžybose dalyvauja 80–100 vyrų ir 20–30 moterų.

D.Labanausko trofėjai

2014 m.: Europos taurės varžybos Rumunijoje – antra vieta, Trakų pilies taurė – pirma vieta, atvirasis Rygos smiginio čempionatas – pirma vieta, "Riga Masters" turnyras – pirma vieta, atvirasis Suomijos čempionatas – antra vieta, "German Gold Cup" – trečia vieta, atvirasis Baltijos taurės turnyras – trečia vieta.