Ketino tapti veterinaru

Olimpinis, pasaulio čempionas V.Novickis neatsiejamas ne vien nuo nacionalinės rinktinės, bet ir nuo Kauno „Granito“ klubo, kuriame žaidė ir dirbo treneriu.

1987-aisiais granitiečiai iškovojo Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurę, 1988-aisiais šiame turnyre užėmė antrą vietą. Be to, 1981-aisiais ir 1985-aisiais kauniečiai tapo tuometės SSRS vicečempionais, jų trofėjų kolekcijoje yra ir bronzos medalių.

„Į Kauną atvykau ne dėl sportinės karjeros. Atvažiavau iš kaimo (V.Novickis gimė 1956-aisiais Šalčininkų rajone – red. past.) turėdamas aiškų tikslą – tapti veterinaru. Sportuodamas sugebėjau baigti Veterinarijos akademiją, tad ir žaidėjo karjeros pabaiga neatrodė baisi. Juolab kad vos baigęs sportuoti tapau treneriu. Antanas Skarbalius mane nukreipė šia linkme, perdavė „Granito“ vairą“, – interviu „Kauno dienai“ yra sakęs olimpinis čempionas.

Granitiečiai, vadovaujami V.Novickio, daugiau nei dešimtmetį karaliavo Lietuvos čempionatuose ir taurės turnyruose.

Daug ligų – dėl nervų, o nervintis buvo dėl ko ir – kiekvieną darbo dieną.

V.Novickio treniruojama Lietuvos vyrų rankinio rinktinė dalyvavo 1997 m. pasaulio čempionate (užėmė dešimtą vietą) ir 1998 m. Europos čempionate (devintą vietą), 2002-aisiais ir 2004-aisiais tapo pasaulio kariškių vicečempione.

Traumos nesustabdė

Atstovaudamas SSRS rinktinei, Lietuvos rankininkas 1988 m. triumfavo olimpinėse žaidynėse, o anksčiau, 1980-aisiais, tapo vicečempionu.

V.Novickis – 1982 m. pasaulio čempionas ir 1978 m. vicečempionas, 1985 m. pasaulio taurės laimėtojas.

„Iki Maskvos žaidynių buvo likusios dvi savaitės. Man lūžo koja, sugipsavo. Viskas aišku: olimpiada nuplaukė. Pamąsčiau, nusiėmiau gipsą, savaip susitvarsčiau koją ir lyg niekur nieko nuvažiavau į rinktinės treniruočių stovyklą. Treneriai viską žinojo, bet leido dalyvauti žaidynėse. Prieš pusfinalį – pramankšta. Kažkuris mūsiškių netyčia bakst alkūne man per nosį, o ta ir lūžo. Vis tiek žaidžiau. Negi nerungtyniausi? Juk pusfinalis, medaliai – visai čia pat. Atpildu už tai tapo mano penki įvarčiai į jugoslavų vartus ir kelialapis į finalą“, – šią savo karjeros istoriją V.Novickis yra pavadinęs viena įsimintiniausių.

„Rankinyje mane sunku nustebinti, tačiau V.Novickis – iš tų, kuris tai padarė. Labiau sumanaus, kieto, azartiško žaidėjo nebuvau sutikęs. Jis – uola su aštriais dantimis. Mėgau žiūrėti, kaip jis žaidė, tačiau grumtis su juo aikštėje – joks malonumas. Net komanda vidutiniokė su tokio lygio gynėju galėjo įveikti bet kurį priešininką“, – kartą pareiškė buvęs žinomas Vokietijos rankininkas Erhardas Wunderlichas.

Gynybos gudrybės

Į klausimą, koks žaidimo stilius patinka, V.Novickis yra atsakęs: „Labiau taktiškas – kai įvartis pelnomas atlikus derinį, kai žaidėjai padeda vienas kitam.“

Kas nepatinka?

„Tai, kad niekas nenori gintis. Kai rankininkas stovi gynybos grandyje it stulpas. Žaidžiau, gerai žinau, ką reikia daryti besiginančiai komandai, tad iš šalies stebėti broką labai nemalonu“, – teigė olimpinis čempionas.

Ir pridūrė: „Tas, kuris puola, galvoja, kaip įmesti įvartį ar gerai perduoti kamuolį komandos draugui. Aš sau kėliau kitą užduotį – nutraukti jų derinį, perimti kamuolį. Elgdavausi nestandartiškai, kitaip nei įprastai dauguma, tad buvo lengva gintis net prieš dvimetrinius žaidėjus. Žinojau, kokią poziciją pasirinkti, kad varžovas po akistatos su manimi suklystų, kartais tiesiog pakakdavo pastumti jį vienu pirštu. Įsigudrinau ir tapau neblogu gynėju.“

„Viskas gerai, tik kur gauti sveikatos? Daug ligų – dėl nervų, o nervintis buvo dėl ko ir – kiekvieną darbo dieną: įrodinėti, kad reikia atlikti tai, ko reikalaujama. Laiku pasitraukiau iš trenerio pareigų. Stengiuosi džiaugtis gyvenimu“, – 2020-aisiais viename savo paskutinių interviu portalui handballfast.com sakė V.Novickis.