Lietuvos vyrų rankinio rinktinę palieka jos vyriausiasis treneris Miglius Astrauskas. Taip jis nusprendė pasibaigus 2010 m. Europos rankinio čempionato atrankos etapui.

Sekmadienį Lietuvos rankininkai Šiauliuose 30:25 nugalėjo Ukrainos rinktinę, tačiau pergalė buvo menka paguoda – lietuviai septintojoje atrankos grupėje likti ketvirti ir į Europos čempionatą nepateko.

Vakar M.Astrauskas informavo, kad priėmė sprendimą atsistatydinti iš Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio pareigų, kurias ėjo trejus metus. Iš viso 40 metų specialistas įvairaus amžiaus šalies rinktines treniravo nuo 1994-ųjų.

– Kokie svarbiausi motyvai paskatino jus trauktis iš rinktinės? – dienraštis pasiteiravo M.Astrausko.

– Rezultatai ir mano sprendimas vėl imtis darbo klube – sutikau treniruoti Ispanijos miesto Toledo komandą, kuri iškopė į elitinę šalies lygą. O jų taisyklės draudžia treniruoti rinktinę.

Kalbant apie Lietuvos rinktinę, manau, kad turėjome galimybių patekti į Europos čempionatą. Pritrūko nedaug – arba vieno mūsų įvarčio Ukrainoje, arba ispanų padovanotų dviejų taškų ukrainiečiams. Tačiau labai svarbu, kad vieną svarbų tikslą mums pavyko pasiekti – geriausi Lietuvos rankininkai patikėjo Lietuvos rankinio federacija ir vėl visi suvažiavo į Lietuvos rinktinę.

Per trejus metus rinktinėje susidūriau su trijų kartų rankininkais – tiems, kuriems per 30, 25–30 metų, ir maždaug dvidešimtmečiai. Taigi rankininkų perėjo labai daug ir tai nebuvo gerai, nes dažnai žaidė vis kiti rankininkai, todėl nuolat trūko susižaidimo. Taip buvo dėl to, kad vienu metu federacija dėl pinigų stokos nekvietė užsienyje žaidžiančių rankininkų į rinktinę. Treniruotėms laiko beveik neturėjome. Juk būdavo, kad šeštadienį ar sekmadienį rankininkai dar žaidžia savo šalies čempionate, pirmadienį atskrenda, antradienį pasitreniruoja, o trečiadienį – jau rungtynės. Toks dažnai nevisavertis darbas, kaip ir vėluojantis atlyginimas, taip pat prisidėjo man priimant sprendimą. Juk neturime materialinės techninės bazės, neturime programų varžybų analizei, testavimo aparatūros.

– Kaip manote, kas galėtų perimti vadovavimą rinktinei?

– Sunku pasakyti. Manau, daug kas priklausys nuo to, kokią strategiją rinksis federacija – ar siekti greito rezultato surenkant visus stipriausius (tokia strategija buvo numatyta šiemet, tikintis pritraukti rėmėjų), ar burti jauną rinktinę. Norint auginti jaunimą, reikia pradėti nuo 16 metų, o kol jie užaugs, praeis keli atrankos į pasaulio ar Europos čempionatus ciklai. Iki 16 metų Lietuvos rankininkai yra konkurencingi Europoje, jie laimi turnyrus. 18 metų jau susilyginame, o vėliau prasideda perėjimo į suaugusiųjų sportą problemos. Norint tai išpręsti, jaunimui reikia daugiau varžybų.

– Būsite pirmasis Lietuvos rankinio treneris, prasibrovęs į elitinę Ispanijos rankinio lygą, kuri vadinama stipriausia Europoje.

– Iš tiesų ispanų klubai jau antrus metus iš eilės laimėjo Čempionų lygą, tai nemažai pasako. Prie Toledo komandos sėkmės nemažai prisidėjo ir lietuviai, kurių praėjusį sezoną čia žaidė penki – Egidijus Petkevičius, Augustas Strazdas, Remigijus Čepulis, Tomas Eitutis ir Modestas Bakaitis. Išskyrus pastarąjį, kiti keturi lieka Tolede. Ši komanda jau kvietė mane ir anksčiau, bet vis negalėjau – tai dėl darbo Islandijos klube, tai dėl Lietuvos rinktinės.