Konstantos mieste vykusiame "Oss Fighters" turnyre lietuvis metė iššūkį patyrusiai Rumunijos kikbokso žvaigždei, elitinio "Glory" turnyro dalyviui Bogdanui Stoicai. Po penkių raundų įnirtingos kovos pergalė buvo skirta rumunui.

Nors formaliai ir pralaimėjo, M.Rimdeika neprarado geros nuotaikos ir džiaugėsi specialistų įvertinimu. Pastarieji pripažino: ringo šeimininką išgelbėjo tik teisėjų sprendimas, o jei kova būtų vykusi kitoje šalyje, laimėtoju vienbalsiai būtų išrinktas Pasaulio kikbokso organizacijų asociacijos (WAKO) taurės laimėtojas iš Lietuvos.

Pasak Mantą treniruojančio Sauliaus Šeškevičiaus, įdomu tai, kad iš pradžių organizatoriai svarstė į mūšį su Rumunijos garsenybe iškviesti Lietuvos kovos menų žvaigždę Sergejų Maslobojevą, tačiau nutarė surizikuoti ir pasirinko M.Rimdeiką. Vis dėlto rumunai baiminosi, kad mažiau patyręs lietuvis, pasirengti gavęs vos tris savaites, nespės deramai pasipriešinti ir kris jau pirmame raunde. Vis dėlto po kovos šeimininkai negailėjo komplimentų atletui ir jau pasiūlė galimybę surengti revanšo akistatą.

– Ar dvikova su garsiuoju rumunu buvo didžiausias jūsų sportinės karjeros iššūkis? – portalas paklausė prieš kelias dienas į gimtąjį miestą grįžusio M.Rimdeikos.

– Vienas didžiausių. Vis dėlto varžovas labai patyręs, kovojęs pačiu aukščiausiu lygiu, tad teko atlaikyti ir nemažą psichologinę įtampą. O ir laiko pasirengti buvo vos trys savaitės – labai mažai. Mane išgelbėjo tai, kad prieš tai netinginiavau, o rūpinausi sportine forma. Buvau stovykloje Tailande, o grįžęs dirbau "Otso Gym" klube su treneriu S.Šeškevičiumi.

– Tailandas vadinamas muai tai (Tailando bokso) ir kikbokso meka. Kaip ten atsidūrėte?

– Į Puketą – didžiausią Tailando salą – vykstu ne pirmus metus. Azijoje praleidžiu nemažą žiemos dalį, padedu pamatus visam sezonui. Ten įsikurti man padėjo žinomas kovotojas Deividas Danyla. Tailandas traukia labai stipriomis kovos menų tradicijomis, galimybėmis susikauti su ten stovyklaujančiais pajėgiais užsienio sportininkais. Be to, ten gana pigu gyventi.

– Vis dėlto du mėnesiai, praleisti už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos – netrumpas laikas. Ar nenukenčia jūsų profesinė veikla Lietuvoje?

– Pirmiausia aš ir šioje srityje turiu specialistų komandą, kuri man labai padeda. Darbai būna deleguoti, suderinti, kad galėčiau dirbti lanksčiu grafiku. Žinoma, visur vežiojausi kompiuterį, internetu konsultavau partnerius, o treniruotės man būdavo lyg poilsis po darbo dienos. Tiksliau, kentėdavo kūnas, o protas tuo metu ilsėdavosi (šypsosi – aut. past.).

– Grįžusį po tokių savitų atostogų jus pavijo žinia apie numatytą kovą su rumunu, iki kurios buvo likusios vos trys savaitės. Ar nesupanikavote?

– Nebuvo kada. Kibome į darbus klube. Su treneriu Sauliumi forsavome pasirengimą, dirbome kiekvieną rytą ir vakarą, teko atlaikyti 8–10 intensyvių treniruočių per savaitę. Tačiau darbas nenuėjo veltui – paskutinę savaitę pajutau, kad po krūvių atsigaunu, jaučiu jėgų antplūdį. Todėl į ringą Konstantoje kopiau tikėdamas savo jėgomis.

– Tačiau išėjote pralaimėjęs...

– To rezultato nesureikšminu, nes specialistai, stebėję kovą, pripažino, kad mano pranašumas buvo akivaizdus. Tačiau kaunantis su garsiu varžovu jo tvirtovėje reikia savo pranašumą paversti nokautu ar bent paguldyti jį ant ringo grindų. Ir taip – kiekvieną raundą, antraip niekas pergalės tau neduos.

– Apie subjektyvų teisėjavimą galėtų daug papasakoti geriausi Lietuvos boksininkai, dėl nesąžiningų sprendimų turėję paaukoti net savo svajones praėjusioje olimpiadoje Rio de Žaneire. Na ir kas, kad vėliau kone visi teisėjai buvo diskvalifikuoti? Ar kikbokse tai taip pat didžiulė bėda?

– Ir pas mus subjektyvumo nemažai, bet tai labiau būdinga komerciniams turnyrams. Jei vyksta pasaulio čempionatai ar panašaus rango varžybos, teisėjavimas būna kur kas profesionalesnis. Su kauniečiu boksininku Egidijumi Kavaliausku mes – seni draugai, jis dabar įspūdingai kaunasi JAV profesionalų ringuose. Teko lankytis pas jį už Atlanto. Taip pat palaikome ryšius su kitu žinomu boksininku Virgilijumi Stapulioniu. Nemažai žinomų sportininkų užsuka ir pas mus į klubą. Įdomu, kad apsilanko ne tik kovotojų, bet ir krepšininkų, kitų sporto šakų atstovų. Matyt, įžvelgia kovos menų naudą ir jų srities pasiekimams.

– Vadovaujate įmonei, teikiančiai programavimo, rinkodaros paslaugas, konsultuojate klientus užsienyje. Ar kolegos nenustemba, kai solidų vadovą išvysta su mėlyne paakyje ar prakirstu antakiu?

– Pirmą kartą pasižiūri keistokai, pasiteirauja apie mano pomėgius (šypsosi – aut. past.). Ir dabar po kovos Rumunijoje į Prahą vykau nelabai tinkamos išvaizdos. Tačiau visuomet paaiškinu, kad esu ir profesionalus kovotojas. Tada jau žmonės susidomi, būna maloniai nustebę, kad galima derinti ir verslą, ir kovotojo kelią. Manau, kad ir ringe, ir versle viską reikia įrodinėti darbais. Juk tik taip pelnomas žmonių pasitikėjimas.

Komentaras

Saulius Šeškevičius, kovos menų treneris ir teisėjas

Dirbu įvairiuose klubuose, su įvairiais kovotojais, geranoriškai padedu ir žmonėms, kurie neturi galimybių lankyti sporto klubų. Su Mantu tenka darbuotis "Otso Gym" klube. Šis sunkiasvoris pasižymi gera kovos veiksmų technika. Pamenu, pasaulio taurės varžybose Austrijoje Mantas išėjo ir taip gražiai, taisyklingai įveikė visus varžovus, kad visi ėmė klausinėti: iš kur čia toks atsirado? Net stebėti jo kovas buvo malonu. Kitas Manto bruožas – didžiulis užsispyrimas. Kai kitas kovotojas praleidžia stiprų smūgį, nuleidžia rankas, patiria nokdauną ar pan. O Mantas – atvirkščiai: nusipurto ir pabunda tarsi snaudžiantis milžinas. Tada jau žinau, kad varžovui bus riesta.