Pasitikrinti sveikatos į tėvynę grįžęs Lietuvos rinktinės krepšininkas Rimantas Kaukėnas atrado laiko pristatyti ir savo paramos grupę, kuri daugiausia dėmesio skirs sunkiomis ligomis sergantiems vaikams

– Rimantai, ar ilgam sugrįžote? – paklausėme R.Kaukėno.

– Atvykau pas gydytoją Rimtautą Gudą pasitikrinti, kaip po operacijos gyja kelis. Be to, reikėjo sutvarkyti mano paramos ir labdaros fondo reikalus. Džiaugiuosi, kad pavyko viską atlikti.

Fondo idėja subrendo seniai. Manau, kad yra nedaug šeimų, kurios vienaip ar kitaip nesusidūrė su vėžiu. Tie, kurie neišvengė tos akistatos, patirdavo moralinį šoką, iš pradžių nežinodavo, kaip elgtis – ar melstis Dievui, ar gydytojui, kuris gali išrasti vaistą. Mano idėja – organizuoti sveikatos tikrinimo akcijas ir užbėgti ligai už akių. Savo komandoje turime gydytoją, chemoterapijos specialistę. Ji kiekvieną dieną mato, kas vyksta Lietuvoje. Norime suteikti vilties sunkiomis ligomis sergantiems vaikams, išpildyti jų svajones – nesvarbu, ar tai būtų žaisliukas, telefonas, susitikimas su toli gyvenančiais artimaisiais ar žinomu žmogumi.

– Kodėl pasitikrinti sveikatos parvykote į Lietuvą? Ar jūsų netenkina Italijos medikų kompetencija?

– Po pirmosios kelio kryžminių raiščių traumos taip pat gydžiausi pas R.Gudą. Jis mane nuolat prižiūri, italai – taip pat, tačiau visada gerai žinoti dvi nuomones. Jaučiuosi saugiau, jei abu gydytojai sako, kad viskas – gerai. Italai kol kas patenkinti situacija, nors viskas galėtų būti ir geriau.

– Sunkiausias reabilitacijos laikotarpis jau baigėsi?

– Fiziškai reabilitacija tik sunkės, o moralinis sunkumas, manau, jau praėjo. Tikrai būdavo sunku, kai negalėdavau vienaip ar kitaip atsistoti. Turėjau prisitaikyti prie traumos. Sunkiausia tai, kad iš vieno kelio ėmė raištį ir dėjo į kitą, tad pažeisti abu. Sunku priversti save teisingai atlikti pratimus vienam keliui, o kitam – visiškai kitokius. Pratimų labai daug, kartais jiems net kantrybės pritrūksta.

– Kiek laiko skiriate mankštai?

– Du kartus per dieną po dvi ar tris valandas, o kitas kelis reikalauja dar šiek tiek laiko, tad – visa darbo diena. Darbuotis reikia ne penkis kartus per savaitę, o septynis.

– Ką prognozuoja gydytojai?

– Jie ir dabar nėra labai kalbūs. Sunku ką nors pasakyti. Galbūt bus lengviau, kai pradėsiu lengvai bėgioti, tačiau iki to etapo dar nepriėjome. Neskubame.

– Ar jūsų nenustebino kolegos Kšyštofo Lavrinovičiaus puiki sportinė forma po traumos?

– Nenustebino. Kartu dirbome, mačiau, kaip jis stengėsi. Matyt, nugaros skausmai jį buvo nuvarę į neviltį. Po operacijos, manau, jis pasijautė tarsi devintame danguje. Motyvų, kurie skatintų grįžti į aikštę, galėčiau išvardyti daugybę. Žinau, ką tai reiškia. Pasiilgau treniruočių, noriu žaisti. Džiaugiuosi, kad įveikti įtampą padeda šeima. Neįsivaizduoju, kas būtų, jei šalia nebūtų šeimos, kai žiūriu Eurolygos rungtynes: manyje viskas kunkuliuoja, bet vaikai atbėga ir įtampa nuslūgsta.

– Jūsų atstovaujama Sienos "Montepaschi" komanda Eurolygoje atrodo neblogai, tačiau kitose varžybose jos žaidimas stringa. Kas atsitiko?

– Buvo traumų, atėjo keli nauji žaidėjai. Manau, nuovargis ir susižaidimo trūkumas pakišo koją. Iš rikiuotės buvo iškritę Bo McCalebbas, Kšyštofas, kol kas už borto esu aš. Keitėsi žaidimo braižas, manau, išsiderino komandos ritmas. Tačiau viskas yra pataisoma, vyrai puikiai darbuojasi. Ar užteks mūsų komandai jėgų mesti iššūkį tokiems grandams, kaip CSKA? Viskas yra įmanoma, tik reikia pasiekti tam tikrą lygį. Tikiuosi, kad pakliūsime į Eurolygos finalo ketvertą.

– Kaip vertinate Kauno "Žalgirio" žaidimą?

– Kauno komanda pastaruoju metu pradėjo geriau žaisti. Pusantro mėnesio – tarsi iš natų. Manau, žais dar geriau. Žinoma, jiems nėra lengva, nes kolektyvas – naujas. Visi puikiai supranta, kad susicementuoti komandai yra itin sunku.

– Atrankos į olimpines žaidynes turnyre Lietuvos rinktinei teks varžytis su Venesuelos ir Nigerijos ekipomis. Kaip vertinate būsimuosius konkurentus?

– Svarbiausias dalykas, kuris mums turi rūpėti – ar varžovai surinks geriausius žaidėjus. Nigerija turi daug gerų krepšininkų, rungtyniaujančių ir NBA, ir Europoje, tačiau neaišku, ar jie visi padės nacionalinei komandai. Turėkime galvoje ir tai, kad venesueliečiai žais namuose. Jei norime patekti į olimpiadą, atrankos turnyre privalėsime įveikti visus varžovus.