Jie nežmoniškai stiprūs ir ištvermingi fiziškai, tačiau nesunkiai pažeidžiami dvasiškai. Taip tvirtina artimieji tų sporto žmonių, kurie gyvenimą baigė savižudybėmis.

Bijojo smūgiuoto kamuolio

Praėjusią savaitę Hanoveryje palaidotas buvęs Vokietijos nacionalinės futbolo rinktinės ir "Hannover" klubo vartininkas Robertas Enke.

Žaidėjo laukė neeilinis jo sportinės karjeros įvykis – pasaulio futbolo čempionato finalo turnyras, apie kurį svajoja kiekvienas futbolininkas. Tačiau R.Enke, su Vokietijos komanda jau turėjęs kelialapį į 2010-aisiais Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) vyksiančias varžybas, puolė po traukinio ratais ir nusižudė.

Iš pradžių manyta, kad vartininką pakirto su profesionaliuoju sportu susiję likimo smūgiai, tačiau galiausiai paskelbta, kad R.Enke kamavo sunki depresija, ypač sustiprėjusi po jo dukros, sirgusios širdies yda, mirties. Tai patvirtino futbolininko našlė Teresa.

"Jis netikėjo savimi ir buvo potencialus psichiatrijos ligoninės pacientas. Robertas bijojo, kad, atstovaudamas rinktinei, negalės žaisti aukščiausiu lygiu. Buvo kritinių epizodų, kai jį ištikdavo netgi priepuoliai – jis nenorėjo eiti į treniruotes, kalbėjo, kad jam kelia siaubą stipriai smūgiuoti kamuoliai. Robertas dažnai klausė, ar supyksiu, jeigu jis baigs karjerą. Sakiau, kad futbolas – ne svarbiausia gyvenimo dalis", – žurnalui "Spiegel papasakojo R.Enke tėvas, sporto psichologas Dirkas Enke.

Vokietijos dienraštis "Bild" tvirtino, kad tikroji R.Enke žūties priežastis niekada nebus išaiškinta.

"Nepaisant artimųjų atvirumo, Roberto bičiuliai vos ne vienu balsu pripažįsta, kad jis buvo labai uždaras žmogus. Tokiu atveju bet kokios išvados negali būti vertinamos kaip galutinės ir nediskutuotinos", – teigė "Bild", taip pat nepareiškęs aiškaus savojo verdikto.

Širdies niekam neatvėrė

"Kai telefonu man pranešė, kad Alius pasikorė, negalėjau patikėti. Suvokti tai, kas įvyko, ėmiau tik kitą dieną, kai nuvažiavau į Kauną parsivežti sūnaus kūno", – kalbėjo alytiškis Albertas Bračiulis, 2008-ųjų gegužę nusižudžiusio pasaulio jaunimo dziudo vicečempiono Aliaus Bračiulio tėvas.

Talentingas dziudo meistras pasikorė, kilpą pasidaręs iš juodojo imtynininko diržo. Priešmirtinis laiškas pažėrė klausimų, kurie vėliau apaugo prieštaringomis interpretacijomis, juo labiau kad Aliaus artimieji pripažino: sūnus buvo uždaras, širdies neatverdavo nei tėvui, nei motinai.

Graužatis – kodėl? – iki šiol turi kelias versijas, dėl kokių priežasčių 2002-ųjų pavasarį Vokietijos mieste Leverkūzene nusižudė viena geriausių visų laikų Lietuvos rankininkių Rasa Šulskytė.

Ši sportininkė 1988-aisiais padėjo Vilniaus "Eglei" iškovoti Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurę, o 1998-aisiais Dortmundo "Borussia" klubui – EHF taurių laimėtojų taurę.

"Neatlaikė asmeninių problemų sukeltos įtampos", – tokiais spėjimais dalijosi Dortmundo klubo vadovai, komandos treneriai.

Save aukojo lyderėms

Pernai, baigiantis pavasariui, su gyvenimu atsisveikino Italijos dviračių sporto ekipai "Safi Pasta Zara Manhattan" atstovavusi Zita Urbonaitė – 1999 ir 2002 m. Lietuvos plento lenktynių čempionė.

Z.Urbonaitė neatsiejama nuo šios sporto šakos lyderių Editos Pučinskaitės, Dianos Žiliūtės, seserų Rasos ir Jolantos Polikevičiūčių – pergalių.

"Zita suprato, kad lenktynes pradeda 100 dviratininkių, o nugali tik viena. Nugalėtojų yra nedaug ir joms būtinos pagalbininkės, kokia ir buvo Zita. Ji aukojo visą širdį, karjerą, kad pergales iškovotų komandų lyderės", – viename interviu kalbėjo E.Pučinskaitė.

"Ji mane išmokė visų dviratininkių gudrybių. Prieš mirtį ji kvietė atvažiuoti į svečius, tačiau turėjau dalyvauti pasaulio taurės etape Kanadoje. Žadėjau užsukti po jo, tačiau šio pažado taip ir neištesėjau", – dienraščiui sakė naujoji Lietuvos dviračių sporto žvaigždė Modesta Vžesniauskaitė.

Italijos pareigūnai, tyrę Z.Urbonaitės savižudybę, konstatavo, kad moterį sugniuždė depresija. Ar ji kilo gimus dukrai, ar dėl sportinės karjeros ir jos saulėlydžio? Klausimai tebekybo erdvėje.

Pribloškė bičiulio poelgis

Verslo rūpesčiai ar ištikimybė charakterio kodeksui privertė užsinerti kilpą ant kaklo buvusiam Tel Avivo "Maccabi" (Izraelis) krepšinio klubo generaliniam vadybininkui Shimonui Fananui?

Jis nepaliko jokio priešmirtinio laiško. Izraelio žiniasklaidoje teigiama, kad S.Fananą tikriausiai įklampino finansinių investicijų verslas – esą, bankrutavus kai kurioms bendrovėms, vienas "Maccabi" strategų galėjo prarasti kelis šimtus milijonų eurų, tarp jų – ir kai kurių buvusių Tel Avivo komandos krepšininkų patikėtus pinigus.

Taip pat keliama versija, kad S.Fananas 2008-aisiais iš "Maccabi" atsistatydino nesutapus jo ir dabartinio klubo prezidento Shimono Mizrahi požiūriams į klubo ateitį ir dėl to labai krimtosi.

2004-aisiais S.Mizrahi ir S.Fananas dėl įtakos konkuravo su kitais akcininkais – Raananu Katzu ir Davidu Federmanu. Didelių ambicijų turėjęs S.Fananas buvo priverstas nusileisti ant žemės, kai S.Mizrahi su D.Federmanu ir Shay Recanati pasidalijo R.Katzo turėtas akcijas.

Toks artimo bičiulio S.Mizrahi manevras galėjo priblokšti jautrumu ir nuoširdumu garsėjusį S.Fananą.

Futbolas išardė šeimą

Šiuo metu ne vien Rusijos futbolo teisėjų kolegija (RFTK) laužo galvą ieškodama atsakymo, kas galėjo pastūmėti bandyti nusižudyti patyrusį arbitrą Almirą Kajumovą.

Lapkričio 11-ąją Maskvoje praeiviai pastebėjo A.Kajumovą ant namo šeštojo aukšto palangės. Milicijos pareigūnai ir gydytojai įkalbėjo futbolo teisėją grįžti į kambarį ir nuvežė jį į psichiatrijos ligoninę.

"Tai nesusiję su jo profesine veikla", – iškart pareiškė RFTK, juo labiau kad iš pradžių pats A.Kajumovas tvirtino "išsigandęs savo buto virtuvėje skambėjusių nežinomų balsų".

Tačiau tuojau pat pasipylė kitokio pobūdžio spėlionės – esą A.Kajumovas tebėra sukrėstas problemų, kai dėl nesklandumų darbe iširo jo šeima, pašlijo santykiai su bičiuliais. 2005-aisiais arbitras už klaidas 1-osios lygos čempionate buvo diskvalifikuotas iki gyvos galvos, tačiau vėliau RFTK šią sankciją atšaukė.

"Sezonas buvo sunkus, todėl nusprendžiau pasigydyti nervus. Tai man patarė pažįstamas gydytojas. Neskaičiau laikraščių, bet bičiuliai papasakojo, kad buvo rašyta, jog aš ketinau nusižudyti. Tai – nesąmonė. Juk mano didžiausias pomėgis – gyventi", – interviu dienraščiui "Sovetskij sport" sakė buvęs SSRS futbolo čempionas A.Kajumovas.