Nepaisydama triuškinamų pralaimėjimų Rusijoje ir Serbijoje, Klaipėdos "Lemminkainen" moterų krepšinio komandos vyriausioji trenerė Ramunė Kumpienė džiaugėsi komandos debiutu Europos taurės turnyre.

Stiprių komandų pamokos

"Rusių "Čevakata" ir serbių "ZKK Hemofarm" – labai pajėgios komandos, todėl dėl skaudžių pralaimėjimų varžovių aikštėse nereikia mūsų labai kritikuoti, – įvertindama auklėtinių pasirodymą Senojo žemyno varžybose sakė R.Kumpienė. – Mūsų pirmas blynas neprisvilo. Iškovojome dvi pergales, abusyk parklupdžiusios portugales ir grupėje užėmėme trečią vietą. Ko buvo galima daugiau tikėtis iš pirmą kartą tokios varžybose žaidusių jaunų krepšininkių?"

R.Kumpienė taip pat džiaugėsi ir pamokomis, kurių "Lemminkainen" žaidėjos gavo pakankamai daug.

Ypač nemažai patirties pasisėmė ir ateities kovoms užsigrūdino per paskutiniąsias rungtynes – Serbijoje su "ZKK Hemofarm" penketu.

"Šeimininkėms reikėjo geresnio pelnytų ir praleistų taškų skirtumo tarp penkias pergales iškovojusių komandų, kad traukiant kito etapo burtus gautų silpnesnes varžoves, todėl jos ir siekė mus įveikti kuo didesniu skirtumu, – apie 43 taškų skirtumu patirtą nesėkmę pasakojo specialistė. – Dėl teisėjų iš Bosnijos ir Hercegovinos bei Rumunijos tendencingo teisėjavimo serbės mus daužė kiek norėjo, o mes negalėjome net prisiliesti prie jų marškinėlių."

Arbitrų darbą iliustruoja iškalbingi skaičiai: "Hemofarm" žaidėjos metė 41 baudą, "Lemminkainen" – 15, net keturios klaipėdietės užsidirbo po 5 pražangas, o visa serbių ekipa iš viso gavo tik 20 pražangų.

"Per rungtynes merginos buvo sumuštos, subraižytos, – paskutines varžybas vaizdžiai iliustravo R.Kumpienė. – Reta krepšininkė, pasibaigus kovai, savo kūne nerado mėlynių."

Drabužinėje – vabalų būriai

Europos taurės varžybos įsimins trenerei ne vien kovomis. R.Kumpienė neslėpė, kad Serbija jai paliko slogesnį įspūdį nei Rusija.

"Nesitikėjau, kad Serbijoje keliai prastesni nei Rusijoje. Kol iš sostinės Belgrado nudardėjome iki Vršaco miesto, negalėjau atsistebėti nelygiais keliais, – įspūdžiais dalijosi strategė. – O labiausiai nustebino tai, kad 2005 m. Europos vyrų čempionatui pastatytų gražių rūmų persirengimo patalpose knibždėjo gausybė tarakonų. Persirengusios krepšininkės drabužinėje nenorėjo palikti drabužių. Gerai patikrinusios, ar koks ūsuotasis nesirengia skristi į Lietuvą, drabužius nusinešė į salę."

Įtemptas varžybų maratonas

Trenerė nesiskundė įtemptu Europos varžybų tvarkaraščiu, kai per penkias savaites teko sužaisti šešerias rungtynes.

"Žinojome, kur lendame, – "Lemminkainen" trenerė labiau džiaugėsi, nei guodėsi gauta proga išbandyti jėgas su kitų šalių komandomis. – Buvome pasirengusios varginančioms kelionėms. Nors per tą laikotarpį gyvenome ant lagaminų, tačiau toks ir yra profesionalus sportas. Kitokio krepšinio skirtumą ypač pajautė jaunesnės žaidėjos. Pavyzdžiui, rytą jos buvo namie, o vakare jau treniravosi Serbijoje. Varžybų dienos rytą jos nemiegojo, kiek norėjo, o mankštinosi, lengvai judėjo. Žodžiu, jaunos žaidėjos patyrė, kaip turi dirbti profesionalios krepšininkės."

Vis dėlto trenerė apgailestavo, kad kitų dviejų frontų – Lietuvos (LMKL) ir Baltijos (BWBL) krepšinio lygų tvarkaraščiai buvo sudaryti neatsižvelgiant į "Lemminkainen" komandos interesus.

Vasarą šalies merginų rinktinę į Europos čempionių sostą atvedusi R.Kumpienė teigė, kad ketverių metų stažas nacionalinėje komandoje labai pravertė šį rudenį: "Neturėdami organizacinės patirties būtume ne kartą susimovę. Padirbėjus rinktinėje žinai, ko reikia, ko tikėtis, ką daryti, kaip sutikti ir palydėti komandas, kaip bendrauti su teisėjais, komisarais, varžovais. Įsitikinau, kad, priimant viešnias namie, nervų kainuoja akivaizdžiai daugiau, nei vykstant svetur."