Žodis apie trenerius

Sportiška Vilčinskų šeima

Šį kartą pasakojimas apie lengvaatlečius Alginą ir Kazį Vilčinskus, sportininkus, trenerius, kurie dirba ir gyvena Klaipėdoje nuo 1962-ųjų. Tada Algina į uostamiestį atvažiavo su Kauno kūno kultūros instituto diplomu ir pradėjo dirbti sporto mokykloje trenere, o Kazys – baigęs Kauno politechnikos institutą - kaip inžinierius statybininkas. Jie jau buvo susituokę ir tęsė savarankiško gyvenimo kelią.

Iš pradžių kalbinu Alginą, klausdamas jos sportinės biografijos. Pasirodo – tai rūstaus likimo moteris. 1946 metais ji, brolis Kazys ir tėvai buvo išvežti į Sibirą. Ten mergaitė baigė mokyklą, kuri buvo už penkių kilometrų nuo gyvenamosios vietos. Didelio atkaklumo dėka Algina tęsė mokslus Irkutsko kūno kultūros technikume.

Tėvams buvo leista grįžti į Lietuvą, Alginai kažkodėl - ne. Teko mokytojauti net Vladivostoke. Ten mergina sportavo. Kartą su miesto rinktine ji atvažiavo į varžybas, kurios vyko Leningrade. Mergina nutarė nebegrįžti ir pabėgo... į Lietuvą. Saviškiams tai buvo džiaugsmas, o “bėglei” – naujų išbandymų metas: vietos valdžia jai neleido registruotis, gyventi tėvų žemėje.

- Kartą nuvykau į Vilnių, - prisimena Algina, - ir, pasinaudojusi Vidaus reikalų ministerijos sekretorės neatidumu, įėjau į ministro kabinetą (geruoju ten manęs neįleido). Emocingai papasakojau jam apie savo šeimos likimą, mano padėtį ir paprašiau leisti gyventi Lietuvoje ir mokytis.

Po dviejų savaičių iš ministerijos atėjo teigiamas atsakymas. Netrukus aš jau buvau Kauno kūno kultūros instituto studentė.

Fiziškai stipri, jau su patyrimu Algina toliau tęsė sportininkės karjerą: varžydavosi (ir sėkmingai!) rutulio stūmimo sektoriuje, dažnai įveikdavo varžoves, pasiekdavo gerų rezultatų. Buvo Lietuvos rekordininkė.

Sportas ir suvedė ją su simpatišku, gražiai suręstu Kauno politechnikos instituto studentu Kaziu Vilčinsku, kuris irgi buvo dažnas lengvosios atletikos varžybų dalyvis, valgė sūrią daugiakovininko duoną Lietuvos rinktinėje.

Taigi darbšti, gabi trenerė Algina ir pajėgus dešimtkovininkas papildė Klaipėdos sportininkų šeimą. Abu gynė miesto sporto garbę šalies čempionatuose, gerino uostamiesčio rekordus, parsiveždavo medalių ir diplomų. 1968 metais Kazys tapo sporto meistru (Algina, beje, yra kandidatė į sporto meistrus).

Alginos, lengvosios atletikos trenerės, pasiekimų sąrašas ilgesnis nei Kazio, kuris tik kurį laiką ruošė sportininkus. Jis dirbo statybose, vadovavo Lengvosios atletikos maniežui.

Paprašyta prisiminti, kiek paruošė atskyrininkų, rekordininkų ir čempionų, Algina susimąstė. Be abejo, daug. Garsino Klaipėdą jos daugiakovininkės Kristina ir Gražina Mataitytės, Diana Kiseliovaitė, šuolininkė į aukštį Dalia Leonavičiūtė (miesto rekordas 180 cm iki šiol “nesupurtytas”).

- Šiandien grupėse yra jau mano auklėtinių vaikų, - šypsosi Algina. – Malonu, kai mieste sutikti jauni žmonės sveikinasi: “Laba diena, trenere”. Tik pasikalbėjus, prisimenu savąjį. Tai būna labai malonūs susitikimai.

- Aš galiu pasigirti, - įsiterpia į pokalbį Kazys. – Turiu apdovanojimą, kuriuo retas treneris galėtų pasigirti. Tai medalis su įrašu “TSRS čempiono treneriui”. Jį nusipelniau už diskininkės Daivos Serdikevičiūtės paruošimą.

- Pasidalinkite mintimis apie nūdienį sportą, lengvąją atletiką.

Tuo klausimu Vilčinskų nuomonės sutampa. Dabar į grupes ateina silpniau fiziškai pasirengę vaikai. Anksčiau sportuojantys paaugliai, pasiekę ir kuklius rezultatus varžybose, gaudavo talonus maitinimuisi. Dabar net į čempionatus važiuojama tėvelių pinigais. Gaila, kad nemažai gabių jaunų sportininkų dėl sunkių materialinių sąlygų negali reguliariai kelti savo meistriškumo. Ir priešingai: grupes lanko neperspektyvūs paaugliai, bet gerai tėvelių aprūpinti.

- Ir vis dėlto, - sako Algina. – Aš už masišką vaikų sportą. Tegu būna daugiau grupių. Tegul ne visi pasieks ženklių rezultatų, netaps čempionais, rekordininkais. Tačiau vaikai bus turiningai užimti, grūdins sveikatą, nesišlaistys kiemuose, nesibūriuos koridoriuose, nerūkys, neįpras prie narkotinių medžiagų. Jie pamėgs sportą, bus varžybų lankytojai. Vaikų ir paauglių užimtumu, švelniai tariant, mažai užsiimama. Sako, trūksta lėšų. O juk paskui pinigų daugiau išleidžiama, kai reikia jaunimą gydyti, maitinti kalėjimuose.

Su nuoskauda Vilčinskai kalba, kad miestas daug metų neturi gero stadiono. Ir ne tik Klaipėda, bet ir sostinė negali pasigirti.

O koks vargas su inventoriumi. Kaip akies vyzdį treneriai saugo savo lėšomis nupirktą inventorių. Keista, gero disko, rutulio, ieties Lietuvoje nenusipirksi - niekas jų negamina. Toks inventorius yra importinis, žinoma, brangus, jį pasiekia tik šalies rinktinės nariai.

Kai kalbėjomės, dar nebuvo žinoma, kad Lietuvos lengvosios atletikos federacija, olimpinis čempionas Virginijus Alekna užkūrė pirtį Kūno kultūros ir sporto departamentui, kuris nepateisinamai skriaudžia “sporto karalienę”, mažai skiria lėšų jos vystymui. Gerai, kad apie tai garsiai prabilta: gal ledai pajudės?

Nebūtų visapusiškas pasakojimas apie Vilčinskų fenomeną, jei neprimintume, kad Algina ir Kazys yra aktyvūs sporto klubo “Ąžuolas” nariai, daug laiko atiduota veteranų sportui. Negailėdami savo lėšų (tiesa, ir rėmėjai padeda), jie dažni Europos ir pasaulio veteranų čempionatų, kito lygio tarptautinių varžybų dalyviai. Savo amžiaus grupėse, kultivuodami pamėgtas sporto šakas, yra Senojo žemyno ir Planetos čempionai, prizininkai, rekordininkai.

Pavydėtinas sportinis pastovumas, ištikimybė, geras pavyzdys savo auklėtiniams ir kitiems buvusiems aktyviems sportininkams.

Ir dar. Vilčinskai pagarbos verti kaip sportiška šeima. Į sportą grįžo po labai sunkios traumos jų dukra Ramunė (beje, iškęsti ir išsigydyti traumą jai padėjo stiprus, sporto užgrūdintas organizmas). Dukra ir mama aktyviai treniruojasi. Sūnus Gintautas irgi sporto specialistas, šiuo metu yra “Vyturio” vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Auga ir jauniausia atžala Roberta, Ramunės devynmetė dukra. Tai būsimoji sportininkė, kuri ir mamą, ir senelius lydi į varžybas, daug laiko praleidžia stadione ir Lengvosios atletikos manieže. Ji ne tik stebi, bet ir dalyvauja – bėga sprinteriškus metrus, yra užsispyrusi ir atkakli.