Krepšinio treneris Kęstutis Kemzūra šią savaitę pradėjo naują karjeros etapą. Jo kelias nuvinguriavo netoli Lietuvos – į Latviją. Tačiau iki tol, kol užsitarnavo teisę vadintis Latvijos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu, 38-erių kaunietis nemažai nuėjo ne tik Lietuvos, Italijos, bet ir klampiais Rusijos keliais.

Gruodį K.Kemzūra paliko žvaigždžių kupiną Maskvos srities "Chimki" klubą. Tačiau be darbo turbūt talentingiausias jaunosios kartos Lietuvos krepšinio specialistas buvo neilgai. Prieš dvejus metus K.Kemzūrai tik mažo žingsnelio pritrūko, kad jis būtų išrinktas Lietuvos rinktinės strategu. Dabar jis taps lietuvių varžovu – Latvijos rinktinės vyriausiuoju treneriu.

K.Kemzūros veide visada atsispindi rimtis ir susikaupimas, o šypseną dažniau mato tik artimiausi jam žmonės. Kiekvieną žodį ir sakinį jis taria iš lėto, gerai apgalvodamas. Tačiau vadovaudamas komandai per rungtynes K.Kemzūra akimirksniu pasikeičia – jo judesiai būna ryžtingi ir emocingi, o veide atsispindi visas jausmų spektras. Krepšinis jį uždega. Tai – tik dar vienas įrodymas, kad geriausių laikų "Atleto" įžaidėju buvęs krepšininkas savo gyvenimo kelią pasirinko teisingai.

Stambulo "Besiktas", Vilniaus "Lietuvos rytas", Sankt Peterburgo "Dinamo", Trevizo "Benetton", Lietuvos rinktinė ir galų gale – "Chimki" klubas, kurį K.Kemzūra buvo priverstas palikti. Darbas šiame Rusijos klube jį ir kėlė į viršūnę, ir bloškė žemyn.

– Palikęs "Lietuvos ryto" vyriausiojo trenerio postą sakėte, kad jaučiatės pasėdėjęs elektros kėdėje ir įgijęs tam tikrą imunitetą. O kaip jaučiatės po dvejų darbo metų Rusijoje?

– Nelabai malonus jausmas, kai turi palikti komandą, kuriai atidavei daug jėgų, energijos, su kuria daug kartu išgyventa. Bet trenerio gyvenime taip atsitinka, ir pokyčiai yra neišvengiami. Suprasdamas šiuos pasikeitimus, priėmiau ramiai ir vertinau filosofiškai – ne aš pirmas, ne aš paskutinis. Tai buvo tik vienas mano gyvenimo ir karjeros etapų.

– Prieš keletą metų teigėte, kad pripažįstate demokratinius trenerio darbo principus. Ar Rusija neprivertė jūsų tapti labiau diktatoriumi?

– Būna tokių momentų, kai turi būti arba diktatorius, arba demokratas. Bet išreikalauti visada privalai. Esu girdėjęs, tik nežinau, ar tai tiesa, kad, regis, Dušanas Ivkovičius, treniravęs CSKA, liepdavo komandai kartu sėsti prie pietų stalo, kartu pakilti. Man atrodo tai nereikalinga. Tačiau kalbant apie žaidėjų drausmę, kitus su žaidimu susijusius dalykus, demokratija baigiasi. Bet aš niekada nepuolu aklai kirsti galvos.

– Dirbdamas Rusijoje tikriausiai pradėjote daugiau keiktis?

– Gal ne tik Rusijoje būna momentų, kai supyksti ir nejučiom išsprūsta emocijos. Turbūt tai visiems pasitaiko. Bet šiaip stengiuosi kalbėti kultūringai, be keiksmažodžių.

– Ar ateityje dar sutiktumėte treniruoti argentinietį Carlosą Delfino?

– Kodėl ne? Mūsų konfliktą labiau išpūtė žiniasklaida. Tai buvo darbinis momentas ir daugiau neturiu ko komentuoti. Juk nebuvo taip, kad mes nesisveikintume ar nekalbėtume. Tiesiog Carlosas neatliko savo darbo, už tai buvo nubaustas. O auklėti – ne mano darbas. Visi esame profesionalai ir iš visų reikalauju vienodai.

– Ar C.Delfino, bendraudamas su treneriu, parodo, kad jis yra žvaigždė?

– Ne, jis yra toks pat, kaip ir visi. Kiekvienas žmogus turi savo silpnybių ir stipriųjų pusių. Jeigu ateityje vėl tektų su Carlosu dirbti, žinočiau jau truputį daugiau, kaip prie jo prieiti. Reikia suprasti, kad argentiniečiui, žaidusiam Italijoje, po to – NBA, atvykus į Rusiją teko išgyventi milžiniškus pasikeitimus. Bet, patikėkite, buvo ir gerokai sunkesnio charakterio žaidėjų nei Delfino. Ir toje pačioje "Chimki" komandoje. Neklauskite, pavardžių nesakysiu.

– Kaip manote, ar garsi trenerio pavardė daro įtaką krepšinio žvaigždėms?

– Nežinau, čia jų reikėtų klausti. "Chimki" komandoje, man dirbant, buvo ir daugiau žvaigždžių, turinčių savąjį ego, ne tik Carlosas Delfino ir Jorge Garbajosa, atvykę šį sezoną. Komanda – tai ne kelios žvaigždės, o 12–14 žaidėjų. Bet treneris, turintis vardą, susikūręs savo reputaciją, ko gero, turi didesnį autoritetą. Tačiau aš nejutau, kad jūsų minimos "Chimki" žvaigždės negerbtų manęs ar nevertintų.

– Galbūt bandėte kada nors pats sau atsakyti į klausimą, kiek trenerio darbo sėkmę lemia žinios ir sugebėjimai, o kiek – aplinkybės?

– Turbūt trenerio darbo sėkmę galima sutapatinti su komandos sėkme. Ją lemia daugelis dalykų ir aplinkybių, jau nekalbant apie fizinį ir taktinį pasirengimą. Bet įdomiausia, kad net labai gerai pasirengęs varžyboms tu negali būti tikras, kad laimėsi, nes varžovai taip pat tam rengiasi. Lemiamas metimas nebūtinai įkris. Būna komandai gera diena, krenta kamuolys į krepšį ir treneris tuomet atrodo toks geras... O kartais gali pribraižyti begales schemų ir niekas negelbsti. Kita vertus, turi pats daug padaryti iki to laiko, kai ateis metas lemiamam metimui. Kitaip laimė, duris vos pravėrusi, jas vėl užtrenks prieš pat nosį.

– Turbūt jau spėjote patirti ir trenerio karjerą lydinčią takoskyrą – vieną dieną esi liaupsinamas, kitą – jau drabstomas purvais? 2007-ųjų pavasarį dukart buvote renkamas geriausiu Rusijos mėnesio treneriu, o po kurio laiko tapote nereikalingas.

– Tai yra ir trenerių, ir žaidėjų darbo specifika. Nepamenu, kuris žinomas treneris yra pasakęs maždaug taip: žmonės yra linkę arba pervertinti galimybes, arba jas pernelyg sumenkinti. O tiesa yra kažkur ties viduriu. Ir jeigu leisi sau galvoti, ką apie tave kalba, tai paveiks tave patį ir tavo darbo efektyvumą. Todėl aš visada stengiuosi vaikščioti žeme ir žiūrėti į save kritiškai. Nors nėra malonu girdėti, jeigu apie tave blogai kalba, ypač nepelnytai. Bet, kaip sakiau, tokia mūsų darbo specifika.

– Kas buvo sunkiausia per tuos dvejus metus Rusijoje? Ko išmokė darbas "Chimki" klube?

– Kiek gyveni, tiek mokaisi. Aš stengiuosi mokytis iš visų, taip pat iš žaidėjų, iš savo klaidų. Darbas "Chimki" komandoje buvo labai įdomus, kūrybiškas, turėjome daug aukšto meistriškumo krepšininkų, žaidėme stiprioje lygoje. Turėjau patyrusius asistentus, mačiau daug įvairių komandų, todėl Rusijoje išmokau daug, ta patirtis – neįkainojama. Ne veltui sakoma, kad už vieną muštą devynis nemuštus duoda.

Praėjęs sezonas "Chimki" ekipoje galbūt buvo sėkmingesnis, bet taip pat neišvengta visokių situacijų. Kas buvo sunkiausia? Trenerio darbe, jeigu tu sieki pergalių, įprastas nuolatinis spaudimas. Viena, kai iš tavęs nieko nesitiki. Bet jeigu nori laimėti, pradedi reikalauti, balansuoji ties reikalavimų ir galimybių riba, tai persiduoda ir žaidėjams. Kai tau sekasi ir pasieki rezultatą, į tave jau visai kitaip žiūri ir varžovai, ir savi, spaudimas didėja.

Antras dalykas – kuo toliau, tuo sunkiau man buvo gyventi toli nuo šeimos.

– Maloniausias prisiminimas – laimėta Rusijos taurė?

– Taip, tai buvo pirmas titulas, be to, nugalėtas ne bet koks varžovas, o Maskvos CSKA. Tačiau kalbant ne apie titulus, o apie pergales, pirmąjį sezoną, kai nuo Naujųjų pradėjau treniruoti "Chimki", Rusijos čempionate iškovojome trečią vietą ir šis pasiekimas iš nesėkmių išlipusiai komandai buvo reikšmingas. Smagu buvo dėl to, kad man pavyko rasti tinkamą žaidimą ir kovodami dėl medalių įveikėme Maskvos "Dinamo". Kitą sezoną taip pat buvo gražių pergalių, tapome šalies vicečempionais, bet ryškiausias mūsų laimėjimas buvo iškovota Rusijos taurė.

– Turbūt karjerą "Chimki" klube vertinate kaip sėkmingą?

– Manau, kad taip. Klube dirba daug žmonių, kurie nemažai padarė dėl komandos, bet, drįstu galvoti, kad ir aš prisidėjau prie to, jog "Chimki" klubas dabar yra tarp stipriausių Rusijoje ir aukštai vertinamas Europoje.

– Kuo darbas Rusijoje skyrėsi nuo, tarkime, jūsų karjeros etapo Trevize?

– "Benetton" apskritai yra specifinis klubas ir specifinė vieta. Su Trevizu mane iki šiol sieja šilti prisiminimai. Klubo politika pinigų žaidėjams atžvilgiu buvo labai griežta. Tuo metu klube dirbo Maurizicio Gherardini, dabar išvykęs į NBA klubą "Toronto Raptors". Jis nesutikdavo mokėti daugiau, nei, jo manymu, žaidėjas vertas. Kartais gal tai trukdė siekti rezultatų, tačiau būdavai priverstas rasti krepšininką, kuris atitiktų biudžeto galimybes ir padėtų iškovoti pergalių. Rusijoje yra priešingai – ten svarbu žaidėjas, o ne jo kaina. Apskritai mažas Trevizas yra didelis krepšinio centras, jame susikerta viso pasaulio krepšinio žmonių keliai – čia nuolat daug skautų, rengiamos stovyklos ir panašiai.

– Jeigu turėtumėte galimybę dirbti tik su rinktine arba klubu, ką pasirinktumėte?

– Šiuo atveju yra gerai, kad aš galiu ramiai rengtis darbui su Latvijos rinktine, stebėti, analizuoti, dėlioti planus ir panašiai. Dirbant ir klube, ir rinktinėje, galvoje sukasi gerokai daugiau rūpesčių. Tačiau realaus darbo rinktinėje yra keli mėnesiai. Darbas klube tęsiasi visą sezoną, todėl yra įdomiau. Tokio darbo aš tikrai neatsisakau.

– O kokie motyvai jus paskatino priimti Latvijos krepšinio federacijos pasiūlymą?

– Pirmiausia – galimybė dirbti vyriausiuoju treneriu. Manau, kad latvių rinktinė perspektyvi, jauna, todėl bus įdomu išbandyti save kaip rinktinės trenerį.

– Ar kalbėjote su Lietuvos krepšinio federacijos vadovais priimdamas latvių pasiūlymą?

– Taip, su kai kuo kalbėjau. Dėl mano apsisprendimo buvo įvairių nuomonių. Bet net dirbant Latvijoje mano širdis bus Lietuvoje ir Kaune.

– Ar turite galimybių pažaisti krepšinį su savo vaikais?

– Mažai. Vasarą kai kada nueiname į aikštelę, šį tą parodau jiems, bet didesnę metų dalį manęs nebūna namie. Ir septyniolikmetis sūnus, ir penkiolikametė dukra lanko krepšinio treniruotes, turi savo trenerius, tegul jų klauso. Gal taip ir geriau. Juk aš norėčiau būti reiklus, o savų vaikų gaila (šypsosi)...

C.Delfino – apie K.Kemzūrą

Maskvos srities "Chimki" klubo gynėjas Carlosas Delfino nusprendė papasakoti spaudai apie konfliktą su buvusiu komandos vyriausiuoju treneriu Kęstučiu Kemzūra per Rusijos čempionato rungtynes su Maskvos "Dinamo" ekipa.

Primename, kad praėjus visai nedaug laiko po konflikto, lietuvis buvo priverstas palikti Rusijos komandą.

"Susitikome su Kemzūra ir pakalbėjome apie nepasisekusias rungtynes. Dvikovos metu susiginčijome su treneriu, bet, mano nuomone, visiškai normalu, kad atsiranda diskusijų ar ginčų. Be abejo, Kęstutis yra bosas ir paskutinis žodis priklauso jam", - rusų spaudai pasakojo krepšininkas.

"Susitikimą transliavo nacionalinė televizija, turbūt dėl to incidentas susilaukė tokio ažiotažo. Mano nuomone, nebuvo nieko rimto, kaip rašė spauda. Niekada neabejojau Kemzūra, kaip treneriu ir labai gerai su juo sutariau, – apie lietuvį kalbėjo C.Delfino. – Kemzūra dar nėra gerai žinomas treneris Europoje, bet jis turi savo požiūrį į krepšinį, žaidimą, komandos vystymąsi. Labai gaila, tačiau tas rungtynes mes pralaimėjome. Kemzūra yra jaunas treneris, bet jis turi tiek potencialo, kad galėtų tapti vienu geriausių strategų Europoje".

Šaltinis: krepsinis.net