Vis dėlto 45-erių sporto specialistas nebuvo linkęs sureikšminti savo nuopelnų ir tikino, kad Lauros pergales lėmė darnus visos trenerių ir specialistų komandos darbas. Būtent tokio darnaus ir atsakingo požiūrio į darbą A.Zadneprovskis pasigenda sostinės valdžios, nesugebančios rasti efektyvių sostinės sporto infrastruktūros problemų sprendimų būdų, veikloje.

"Šis įvertinimas man tikrai labai svarbus ir malonus. Sportuodamas neiškovojau geriausiam sportininkui skirto apdovanojimo, kelis kartus tokiuose rinkimuose buvau antras, kartą – trečias. Džiaugiuosi, kad šį kartą Lietuvos žmonės ir specialistai nusprendė, kad esu vertas geriausio metų trenerio titulo. Bet turiu pasakyti, kad aš nesu vienintelis Lauros treneris, su ja dirba ir jai padeda daug žmonių. Tai – ir pirmasis Lauros treneris Jevgenijus Kliosovas, ir masažistas Zigmas Živatkauskas, ir Achilo sausgyslės operaciją atlikęs gydytojas Rimtautas Gudas, ir jojimo, bėgimo, ir kiti specialistai. Todėl šis titulas yra ne mano asmeninis, o visos mūsų trenerių, medikų, masažistų ir kitų specialistų komandos darbo įvertinimas", – atsiimdamas geriausiam metų treneriui skirtą apdovanojimą sakė A.Zadneprovskis.

– Išvardijote daugybę žmonių, kurie padeda Laurai treniruotėse ir varžybose. O koks jūsų vaidmuo?

– Aukščiausių rezultatų siekiantys sportininkai negali dirbti vieni, jiems reikia didelės komandos. Ypač Laurai, nes jai po operacijos būtina papildoma medicininė, kineziterapeuto priežiūra ir pagalba, reikia ir specialių maisto papildų, konsultacijų, kompiuterinių programų, technologijų. Mano laikais viso to nebuvo, bet dabar be tokių pagalbinių priemonių išsiversti labai sudėtinga. O kalbant apie mano darbą, aš su Laura esu kiekvienoje treniruotėje, lengvosios atletikos takelyje, baseine, žirgyne ar fechtavimosi salėje. Esu ir vairuotojas, ir padėjėjas, ir treneris, ir net sparingo partneris. Tiesa, sparinguotis galiu tik fechtuojantis arba plaukiant baseine. Bėgimo takelyje Laurai jau esu nelabai konkurencingas partneris. O šiaip, kadangi su Laura važiuoju į visas varžybas, man labai svarbu matyti visas jos treniruotes, sekti jos sportinę formą, stebėti sveikatos būklę.

– Ar nėra sunku treniruoti ne šiaip penkiakovininkę, o savo žmoną? Ar nepavargstate vienas nuo kito?

– Iš tiesų, kartu praleidžiame visą dieną, nuo ryto iki vakaro. Treniruotės kiekvieną dieną su visomis kelionėmis, pietumis ir poilsiu trunka 6–7 val., po jų kartu grįžtame namo, o ten laukia vaikai, buitis. Bet būdami namuose mes apie sportą stengiamės nesikalbėti, turime ir kitokių temų pokalbiams.

– Geriausių metų sportininkų apdovanojimuose jums pirmą kartą teko geriausio trenerio apdovanojimas, o Laura jau trečią kartą tapo geriausia sportininke. Ar prieš metus galėjote įsivaizduoti, kad turėsite tokį puikų ir pergalingą sezoną?

– Po to, kai 2018 m. viduryje R.Gudas Laurai atliko Achilo sausgyslės operaciją, minčių buvo visokių. Atvirai pasakysiu, tuo metu visai negalvojau apie titulus ir pergales, tiesiog labai norėjau, kad ji apskritai grįžtų į varžybas. Bet kai prasidėjo reabilitacija, mačiau, kad Laura yra labai motyvuota, susikoncentravusi. Mes keturis mėnesius skyrėme specialiai reabilitacijai, įvairiems pratimams, o kai pradėjome bėgioti, pamačiau, kad jos rezultatai tikrai yra labai neprasti. Nuosekliai dirbant, mums pavyko išvengti traumų, įgauti gerą sportinę formą ir pasiekti piką svarbiausiose metų varžybose – pasaulio taurės finale ir Europos čempionate. Dabar galiu tik pasidžiaugti, kad sezonas mums susiklostė labai sėkmingai. Bet prieš metus apie tai mes net nesvajojome.

– Ar Laura jau nebejaučia traumos pasekmių?

– Traumos ir operacijos pasekmes jaučia ir jaus. Bet ji išmoko kontroliuoti save ir taip pasiruošti varžyboms, kad galėtų maksimaliai išnaudoti savo stipriąsias savybes. R.Gudas mums iš karto pasakė, kad naujos kojos Laurai nepadarys, kad teks dirbti ir siekti rezultatų skiriant daugiau dėmesio apšilimui, tempimo pratimams, atsistatymo po krūvių procedūroms. Prireikė laiko, kad Laura apsiprastų su savo "nauja" koja, bet galiausiai jai pavyko atrasti patį geriausią balansą tarp intensyvių treniruočių ir poilsio.

– Kaip manote, ar pavyks pratęsti pergalių seriją olimpiniais metais?

– Visi suprantame, kad pagrindinis mūsų tikslas – kuo sėkmingiau pasirodyti Tokijo olimpinėse žaidynėse. Prieš jas dar vyks ir šiuolaikinės penkiakovės taurės varžybos, ir pasaulio čempionatas, kuriame dar bus kovojama dėl olimpinių kelialapių. Bet mes pasirengimo ciklą dėliosime taip, kad geriausią sportinę formą pasiektume per olimpiadą. Dalyvausime keleriose varžybose, išmėginsime jėgas ir pasaulio čempionate, bet tikrai nesiplėšysime dėl pergalių. Juo labiau kad visos svarbiausios vyks Azijoje – Pietų Korėjoje, Kinijoje, Japonijoje. Tai reiškia, kad laukia ilgi skrydžiai, laiko juostų permainos, adaptacija. Todėl pagrindinį sezono akcentą suteiksime olimpinėms žaidynėms, o visas kitas varžybas traktuosime kaip sportinės formos palaikymo etapus.

Nesu nusistatęs prieš stadioną, manau, kad jis yra reikalingas Vilniui, bet taip pat reikia ir naujų baseinų, maniežų, sporto salių ir aikštynų.

– Koks bus pasirengimo olimpinėms žaidynėms planas?

– Tiesą sakant, mes jau pradėjome ruoštis. Deja, tai daryti Vilniuje gan sudėtinga. Kadangi lengvosios atletikos maniežas vis dar renovuojamas, esame priversti sportuoti Vingio parke. Visa laimė, kad šiais metais žiema mus lepina, oras ir sąlygos leidžia bėgioti lauke, nes jei spustelėtų šaltukas, tektų ieškoti maniežo, o artimiausias yra Kaune arba Panevėžyje. Dar vienas variantas – treniruočių stovykla užsienyje, Lenkijoje, bet tokiai išvykai reikia ir pinigų, ir laiko. Plaukimo treniruotes rengiame Fabijoniškių baseine, bet ten nuolat būna daug žmonių, kartais tenka dalintis plaukimo takeliu su kitais lankytojais. Labai laukėme naujojo Lazdynų baseino, tikėjomės, kad galėsime olimpiadai ruoštis 50 metrų takelyje, bet dabar akivaizdu, kad nei šiais, nei kitais metais to baseino neturėsime. Tad džiaugiamės bent jau tuo, kad galime dirbti Fabijoniškių baseine. Jojimo treniruotes rengiame Bendorėliuose esančiame žirgyne, o fechtuojamės toje pačioje salėje prie lengvosios atletikos maniežo. Gerai, kad bent jos nesugalvojo renovuoti, nes tada būtų visiška tragedija.

– Šiuolaikinės penkiakovės sportininkai ne kartą kalbėjo apie sunkumus, su kuriais jie susiduria Vilniuje. Gal teko bendrauti su miesto vadovais, išsakyti jiems savo rūpesčius, problemas?

– Mes suprantame, kad šiuolaikinė penkiakovė nėra masinė sporto šaka, tad galime tik pasvajoti apie tokį centrą, kuriame vienoje vietoje būtų ir maniežas, ir baseinas, ir fechtavimosi salė bei žirgynas. Aš asmeniškai tokio stebuklo ir nesitikiu, nors žinau, kad prieš kelis dešimtmečius buvo planuojama Belmonte įrengti tokį sporto kompleksą. Bet planai ir liko tik planais. Šiaip jau mūsų poreikiams užtektų naujo baseino Lazdynuose ir lengvosios atletikos maniežo. Svarbu, kad jie nebūtų skirtingose miesto pusėse, kad nereikėtų gaišti laiko važiuojant iš vienos treniruotės į kitą. Ir to reikia ne tik penkiakovininkams. Visam miestui reikia normalių baseinų, nes dabar, mano žiniomis, Vilniuje net 4 tūkst. vaikų yra užrašyti į plaukimo treniruotes, bet negali jų lankyti, nes nėra vietų baseinuose.

Per visą nepriklausomybės laikotarpį Vilniuje buvo pastatytas tik vienas naujas baseinas Fabijoniškėse. Jis miestui kainavo apie 3 mln. eurų. Ar tai dideli pinigai? Kai girdi, kad nacionalinio futbolo stadiono ir daugiafunkcio komplekso statyboms bus skirta 155 mln. eurų, kyla daug klausimų. Aš nesu nusistatęs prieš stadioną, manau, kad jis yra reikalingas Vilniui, bet taip pat reikia ir naujų baseinų, maniežų, sporto salių ir aikštynų. Ir ne vienoje kažkurioje vietoje, o visuose miesto rajonuose. Ir to reikia ne man ar Laurai, bet visiems žmonėms, o ypač – vaikams, kurie šiuo metu yra didžiausia rizikos grupė. Visi kalba, kad vaikai mažai juda, mažai sportuoja, per daug laiko praleidžia prie kompiuterių ir išmaniųjų telefonų. O kur jiems judėti, plaukioti, bėgioti? Nacionaliniame stadione ar tose keliose naujose aikštėse bei salėse? Vargu.

Mane nuoširdžiai liūdina ir stebina Vilniaus valdžios požiūris į sportą. Nuolatinės bėdos statant sporto objektus, darbų vilkinimai, rangovų bankrotai ir pan. O tuo metu komercinės paskirties objektai dygsta vienas po kito, statybų darbai atliekami sparčiai ir kokybiškai. Matosi, kad jais rūpinasi suinteresuoti ir žinantys, ko nori, asmenys. O valdžios veiksmuose to rūpesčio ir atsakingumo pasigendu. Paradoksas, bet tuo metu, kai aš pats sportavau, sąlygos Vilniuje buvo geresnės nei dabar. Buvo ir Lazdynų baseinas, lengvosios atletikos maniežas, Belmonto žirgynas. Tai nebuvo nauji objektai, bet visi galėjo juose treniruotis, sportuoti. O dabar neturime nieko, tik nesibaigiančius pažadus ir deklaracijas.