Lietuvos moterų rinktinės žaidėjos ir treneriai, po Europos čempionato grįžę į Vilnių, buvo tylūs ir nešnekūs.

Pirmadienio vakarą Vilniaus oro uoste jie puolė į artimųjų glėbį ir išskubėjo namo pabendrauti su išsiilgtais šeimos nariais ir draugais.

Priminsime, kad Europos čempionate Italijoje lietuvės užėmė šeštą vietą ir neįgyvendino tikslo patekti į Pekino olimpiados atrankos turnyrą.

Tačiau rinktinės treneris Algirdas Paulauskas pakartojo esąs patenkintas merginų pastangomis ir apgailestavo, kad jos nebuvo įvertintos taip, kaip vyrų. „Ačiū visiems, kurie mus palaikė. Mūsų palaikyti buvo atvykusi nedidelė saujelė lietuvių. Buvo smagu žiūrėti, kad atvažiuoja Latvijos prezidentas arba vaikšto 30 šios šalies korespondentų. Gaila, kad lietuvių tiek nematėme. Paskui vyrus visi važiuoja, o moterų niekas nemyli“, – trumpą monologą išbėrė A.Paulauskas ir išvažiavo namo, kur jo ypač laukė ką tik vaikščioti pradėjęs 10 mėnesių sūnus Algirdas.

Į ilgesnes kalbas nesileido ir rinktinės krepšininkės, o su žurnalistais kiek ilgiau pabendravo tik Iveta Marčauskaitė.

25 metų 196 cm ūgio vidurio puolėja pateisino rėmėjų jai suteiktą rinktinės „veido“ vardą – per čempionatą ji buvo ir rezultatyviausia komandos žaidėja (10,2 tšk.), ir geriausia kovotoja dėl kamuolių (6,1).

- Į rinktinę grįžote po metų pertraukos. Kokie įspūdžiai?

– žurnalistai paklausė I.Marčauskaitės.

- Visada malonu grįžti, nors niekada iš rinktinės ir nebuvau išvykusi. Tiesiog praėjusią vasarą sutrukdė trauma. Šiaip viskas buvo gerai, bet, aišku, mums labai trūko Jurgitos Štreimikytės, Irenos Baranauskaitės, Aušros Bimbaitės. Kai jos atsigaus po traumų, kitą vasarą bus dar įdomiau žaisti. Nors ir nepatekome į olimpiadą, manau, kad būtų smagu kitą vasarą susirinkti, sužaisti draugiškų rungtynių, kad neprarastume tarpusavio ryšių. O pasirodymą šiame čempionate vertinu gerai. Po visų tų traumų ir bėdų, tų viešbučių su šaltu vandeniu, Europoje esame šeštos tarp 16 komandų. Tikiu, kad rinktinės perspektyvos labai geros. Yra ir jaunimo, ir mes pačios dar tobulėjame, tad kitas čempionatas turėtų būti geresnis.

- Ko pritrūko iki tos išsvajotos penktosios vietos? Galbūt čekės buvo pernelyg pajėgios varžovės, jos tiesiog turėjo patekti į geriausiųjų ketvertą?

- Visi manė, kad ir čekės, ir prancūzės pateks į ketvertuką. Prancūzės po pralaimėjimo mums buvo labai piktos – nesisveikino nei žaidėjos, nei treneriai. Matyt, nelabai pavyks šia tema pajuokauti būsimą sezoną (I.Marčauskaitė žaidžia Prancūzijos Vilnevo ESB klube – red.).

- Rinktinės žaidimas čempionate buvo kaip Baltijos jūros bangos – tai geros rungtynės, tai tragiškos. Kuo tai paaiškintumėte?

- Buvo tokių varžybų, kuriose nesugebėjome gerai sužaisti trečio ir ypač ketvirto kėlinio. Nežinau, ko trūko. Tarsi žaisdavome gerai, bet vėliau nebegalėdavome susikaupti, nebepavykdavo perduoti kamuolių puolėjoms. Gal ir patirties pritrūkdavo, geresnio susižaidimo. Tačiau su turkėmis ir vokietėmis sužaidėme labai gerai ir parodėme, kad tokiame lygyje galime sėkmingai kovoti.

- Ar po žaidimo rinktinėje nekilo minčių, kad gera būtų rungtyniauti Lietuvoje?

- Aš niekada neatsisakiau ir norėčiau žaisti gimtinėje. Bet taip jau susiklostė, kad kol kas keliauju ir žaidžiu Ispanijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje.

- Kokie Jūsų artimiausi planai?

- Planų kaip ir nebėra. Turėsiu vos keturias laisvas dienas.Reikės pasigydyti, nes visos grįžome su mėlynėmis, sumušimais, subraižytomis nugaromis. Moterų krepšinis tapo greitesnis, agresyvesnis – manau, taip yra dėl amerikietiško krepšinio įtakos. Ir aš pati stengiuosi žiūrėti vyrų NBA rungtynes, perimti geriausius vidurio puolėjų judesius, juos pritaikyti sau.