Vis tik praėjo mėnesis ir nacionalinės ekipos strategas Jonas Kazlauskas paskelbė dviejų kandidatų, kurie palieka rinktinę pavardes, o vienas iš dviejų nelaimingųjų ir buvo vikrusis 188 cm ūgio klaipėdietis.

Puikiai visas Girdžiūno savybes žinantis „Neptūno“ strategas Dainius Adomaitis tinklalapiui „BasketNews.lt“ pripažino, kad jį nuliūdino Kazlausko sprendimas atsisakyti jo auklėtinio paslaugų, tačiau išreiškė pasitikėjimą trenerių štabu.

„Visų šansai prasidėjus stovyklai yra lygūs ir viskas priklauso tik nuo žaidėjo. Žinote, mes matome tik rungtynes, bet nematome treniruočių proceso, kaip jie dirba. Manau, kad šioje situacijoje reikia pasitikėti mūsų treneriais. Man norėjosi, kad Girdžiūnas, kaip mūsų komandos žaidėjas, būtų tame dvyliktuke, bet čia yra rinktinė ir konkurencija yra didelė“, – konstatavo Adomaitis.

– Akivaizdu, kad rinktinėje ir „Neptūno“ komandoje Girdžiūno užduotys buvo skirtingos. Ar jūsų nuomone, žaidimo organizavimo kokybe Girdžiūnas nusileido Vaidui Kariniauskui?

– Pasikartosiu, kad mes nematome treniruočių proceso. Mindaugas yra labiau atakuojančio stiliaus žaidėjas, kuris mėgsta pats užbaigti atakas. Bet rinktinėje jo užduotis kitokia – jam reikia organizuoti žaidimą ir pratintis prie to modelio, kokį braižo rinktinės treneriai. Jie ir sprendžia, ką pagal atitinkamą stilių pasirinkti.

– Deivido Gailiaus, kurio taip pat atsisakė treneris Kazlauskas, pozicijoje taip pat yra nemaža konkurencija. Ar tai reiškia, kad jis šiuo metu nusileidžia savo konkurentams – Edgarui Ulanovui ir Mariui Grigoniui?

– Na, tai trys skirtingo tipo žaidėjai. Grigonis visose rungtynėse, kuriose žaidė, pademonstravo aukštą lygį. Jis atakavo išties geru procentu ir gerai dirbo gynyboje. Grigonis buvo vienas iš labiausiai nustebinusių rinktinės žaidėjų ir, manau, kad treneriai tikrai pelnytai suteikė jam šansą.

Gailius ir Ulanovas taip pat yra skirtingi žaidėjai. Bet čia yra trenerių sprendimai, kokius žaidėjus rinktis prie jų propoguojamo žaidimo stiliaus. Gailiaus potencialas trenerių štabui yra žinomas geriausiai, todėl greičiausiai dėl to sprendimas ir yra toks.

– Artūras Milaknis kol kas blykstelėjo tik mače su Baltarusija, o netyla kalbos, kad šįmet prie tritaškio linijos jis turi rimtą konkurentą – Grigonį.

– Milaknis yra tipinis snaiperis, kuris yra reikalingas rinktinei. Jis gali apversti rungtynių eigą, pakeisti ritmą. Jis yra tikras snaiperis, o ne metikas. To pataikymo nevertėtų sureikšminti. Kartoju, mes nežinome treniruočių proceso. Pasiliksiu prie nuomonės, kad tegul jie kovoja dėl vietos, o treneriai atsirinks geriausius kandidatus. Aš visiškai pasitikiu mūsų rinktinės treneriu.

– Ar galima teigti, kad Donato Motiejūno praradimas yra rimtas smūgis rinktinei?

– Tokio lygio krepšininkas visada yra rimtas praradimas, bet situacija yra suprantama ir niekas nenori ilgai laukti. Aišku, kad rinktinėje jis būtų vienas pagrindinių žaidėjų, bet suprantama, kad treneriui sprendimo reikėjo jau dabar. Žvelgiant iš Motiejūno pusės, viskas taip pat yra žmogiška. Pastaruoju metu jis išgyveno ne patį lengviausią periodą, kentėjo nuo traumų. Tokios situacijos yra suprantamos, o kitą vasarą galbūt jis ir vėl prisijungs prie rinktinės.

– Kalbant bendrai, kas per praėjusias penkerias lietuvių draugiškas rungtynes jus nustebino labiausiai?

– Pirmas dalykas, kuris atkreipia dėmesį, yra labai geras pataikymas. Žaidėjai išties gerai išnaudoja situacijas prie tritaškio linijos, juolab, kad ir po krešiu turime labai daug jėgos. Nenoriu prikalbėti, bet šis aspektas labai džiugina. Man patinka ir tai, kad rinktinė nuo pat pirmų rungtynių demonstruoja itin solidų krepšinį. Aišku, yra matomos klaidos ar nesusikalbėjimai gynyboje, bet tai, ką matėme per visas šias rungtynes, yra tikrai solidu.