Dešimtmečio apžvalga: 10 svarbiausių Lietuvos krepšinio įvykių

10. Arvydo Sabonio ir Šarūno Marčiulionio išrinkimas į NBA Šlovės muziejų

A. Sabonis 2011 metais tapo pirmuoju į Jameso Naismitho Šlovės muziejų (dar žinomą NBA Šlovės muziejaus vardu) įtrauktu lietuviu. Po trejų metų tokio pat pripažinimo sulaukė jo buvęs komandos draugas Š. Marčiulionis.

Toks Lietuvos krepšinio legendų įvertinimas yra didžiausias tarptautinis individualus pripažinimas lietuviams.

Krepšinio išradėjo Naismitho vardu pavadintas muziejus yra įsikūręs Springfildo mieste Masačiusetso valstijoje. Nuo 1959 metų į jį pradėti traukti ypatingai nusipelnę krepšininkai, treneriai ir komandos.

A. Sabonis tapo tik šeštuoju europiečiu ir aštuntuoju užsieniečiu apskritai, įtrauktu į Šlovės muziejaus narius. Jam toks įvertinimas skirtas už pasiekimus tarptautiniame krepšinyje.

Naujus muziejaus narius pristato jau esami šio muziejaus nariai ir Sabonio atveju tai buvo Billas Waltonas.

Užlipęs ant scenos, Sabas pasakė bene trumpiausią padėkos kalbą apdovanojimų ceremonijos istorijoje – ji truko vos 40 sekundžių.

Padėkojęs savo artimiausiems žmonėms, A. Sabonis išskyrė Portlando „Trail Blazers“ ekipą – vienintelę, kurios garbę gynė NBA.

„Jie tikėjo manimi ir padėjo sugrįžti į profesionalų krepšinį po sudėtingų traumų. Būti olimpiniu čempionu ir būti čia su jumis, su Waltonu… Ačiū jums visiems“, – publikai dėkojo A. Sabonis.

2014 metais ant tos pačios scenos lipo ir Š. Marčiulionis, kurį lydėjo buvęs komandos draugas Chrisas Mullinas.

Š. Marčiulionio padėkos kalba buvo kur kas ilgesnė ir spalvingesnė. Būdamas pirmasis lietuvis ir vienas pirmųjų europiečių NBA, Š. Marčiulionis nuo 1989 metų rungtyniavo stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje. Jis atvyko iš tuometinės Sovietų sąjungos ir Amerikoje rado visai kitokį gyvenimą.

Š. Marčiulionis papasakojo ne vieną kultūrinį šoką jam sukėlusį epizodą ir jo istorijos kėlė juoko bangas tarp ceremonijos svečių.

„Ledas buvo vienas iš dalykų, kuris nustebino. Namie mes ledą naudojome viskiui. Dviejų gabaliukų nepakakdavo, trijų būdavo per daug, – pasakojo Š. Marčiulionis. – Kai atvykau į „Golden State Warriors“, rūbinėje pamačiau ledo paketus, ledo kibirus, visur ledas. Man buvo baisu žiūrėti, kaip Chrisas kišdavo pėdas į kibirą, pilną ledo.“

„Pirmojo sezono pabaigoje išsiaiškinau, kad egzistuoja statistikos protokolai, – tęsė Š. Marčiulionis. – Nesuprasdavau, kam žiūrėti į statistiką, jeigu pralaimėjai rungtynes. Tu pralaimėjimai rungtynes, viskas.“

Galiausiai savo kalbos pabaigoje Š. Marčiulionis paminėjo, kad NBA jam padėjo praplėsti akiratį ir dėl to jis Lietuvoje prisidėjo prie LKL įkūrimo, taip pat savo vardo krepšinio akademijos atidarymo.

„Didžiuojuosi, kad dabar Lietuva yra tarp penkių geriausių pasaulyje ir didžiuojuosi būdamas lietuviu bei čia, tarp jūsų, Šlovės muziejuje.“

Šiame dešimtmetyje abi Lietuvos krepšinio žvaigždės buvo įtrauktos ir į FIBA Šlovės muziejų, tiesa, jo reikšmė yra kur kas mažesnė. A. Sabonis į jį pateko 2010, o Š. Marčiulionis – 2015 metais.

9. U16 merginų sidabras ir Justės Jocytės fenomenas

fiba.com nuotr.

Retai kada moterų krepšinis prikausto visuomenės dėmesį, dar rečiau – merginų U16 rinktinės pasirodymai. Tačiau 2019 metų vasara buvo būtent tokia.

Vedama trylikametės J. Jocytės, Lietuvos jaunučių merginų (iki 16 metų) rinktinė Europos čempionate nužygiavo iki finalo, kuriame 66:73 nusileido Rusijos krepšininkėms.

Didžiausia čempionato sensacija tapusi J. Jocytė per septynerias čempionato rungtynes vidutiniškai pelnydavo po 19,6 taško (geriausias rezultatas čempionate), atkovodavo po 8,3 kamuolio (šeštas rezultatas) ir atlikdavo po 2,1 rezultatyvaus perdavimo.

Savo geriausius pasirodymus ji pasiliko svarbiausiems čempionato mačams. Pusfinalyje su Prancūzija J. Jocytė pelnė 20 taškų ir atkovojo 15 kamuolių, o paskutinėmis sekundėmis blokavo varžovių metimą ir tai atvėrė kelią į finalą.

Finale Jocytė pelnė 33 taškus ir atkovojo 9 kamuolius. Kartu su komandos drauge Urte Čižauskaite ji buvo išrinkta į simbolinį čempionato penketą.

Viliaus Stanišausko auklėtinės taip pat pelnė vietą kitais metais vyksiančiame pasaulio merginų čempionate.

Tai buvo tik trečias kartas Lietuvos krepšinio istorijoje, kai merginų rinktinė iškovojo medalius Europos čempionate. 2006 metais U16 rinktinė buvo laimėjusi bronzą, o po dvejų metų tos pačios kartos krepšininkės tapo U18 pirmenybių čempionėmis.

8. Penktasis šaukimas Jonui Valančiūnui NBA naujokų biržoje

2011-ieji buvo J. Valančiūno metai. Su Lietuvos jaunimo rinktine jis tapo pasaulio čempionu ir debiutavo nacionalinėje vyrų rinktinėje, kuri tais metais kovėsi gimtinėje vykusiame Europos čempionate.

Prieš šiuos pasiekimus įvyko bene didžiausias asmeninis įvykis pačiam JV – jo vardą ir pavardę per NBA naujokų biržą ištarė lygos komisaras Davidas Sternas.

J. Valančiūną pasirinko penktuoju šaukimu, kuris tada priklausė Toronto „Raptors“. Tai – iki šiol aukščiausias lietuvio šaukimas NBA naujokų biržoje (ankstesnis rekordas priklausė Žydrūnui Ilgauskui – 20-asis šaukimas 1996 metais).

„Geriausias variantas“, – lietuviškai nuskambėjo per oficialią NBA biržos transliaciją, kai J. Valančiūną pasirinko „Raptors“.

Prieš biržą jis buvo sietas su Klivlando „Cavaliers“, turėjusią ketvirtąjį šaukimą, tačiau ši šaukimu aukščiau pasirinko Tristaną Thompsoną. Tais metais „Cavaliers“ rinkosi ir pirmoji, pakviesdama Kyrie Irvingą.

Prieš JV tais metais taip pat buvo pakviestas dabartinis Stambulo „Fenerbahče“ puolėjas Derrickas Williamsas ir dabar Bostono „Celtics“ žaidžiantis Enesas Kanteris.

Tarp ryškesnių žemiau pasirinktų žaidėjų – Kemba Walkeris (9-asis šaukimas), Klay Thompsonas (11-asis), Kawhi Leonardas (15-asis), Nikola Vučevičius (16-asis) ir Jimmy Butleris (30-asis).

Toje pat biržoje savo pavardę išgirdo ir Donatas Motiejūnas, kuris buvo pakviestas 20-uoju šaukimu. Tai – pirmasis ir iki šiol vienintelis atvejis, kai naujokų biržos pirmajame rate buvo pakviesti du lietuviai.

J. Valančiūnas NBA debiutavo po metų, 2012-aisiais, ir „Raptors“ komandoje žaidė iki 2019 metų pradžios, kai vasario 7-ąjį jį išmainė į Memfio „Grizzlies“ komandą.

7. Auksinės kartos pergalės

R. Dačkaus / basketnews.lt nuotr.

Šios kartos laimėjimų istorija prasidėjo dar praėjusiame dešimtmetyje, tačiau skambiausi laimėjimai buvo pasiekti jau šiame.

1992 metais gimusių vaikinų karta apie save garsiai Lietuvai ir Europai paskelbė 2008 metais, kai Italijos mieste Kietyje tapo Europos U16 čempionais. Finale čekai buvo sutriuškinti 75:33, o liaunas centras iš Utenos, J. Valančiūnas, buvo išrinktas naudingiausiu pirmenybių žaidėju.

Po poros metų, 2010-asiais, JV su kompanija jau kėlė susižavėjimo bangas „Siemens“ arenoje, kur Lietuvos U18 rinktinė triumfavo Europos jaunių čempionate. Pergalingai ir užtikrintai čempionate žygiavusi Lietuvos rinktinė pusfinalyje buvo ant prarajos ribos, tačiau stebuklingai išsigelbėjo, taip pademonstruodama išskirtinę šios kartos savybę – rasti būdą laimėti nepaisant nieko.

Įpusėjus ketvirtajam mačo su Serbija kėliniui, Kazio Maksvyčio auklėtiniai tada atsiliko 53:66, tačiau likusią dvikovos dalį pabaigė spurtu 14:0 ir neįtikėtinai triumfavo, kai Žygimantas Skučas pataikė baudos metimą, likus žaisti 1,7 sek.

Finale, stebint 11 tūkst. „Siemens“ arenos žiūrovų, lietuviai nebeturėjo problemų susitvarkydami su Rusijos rinktine ir laimėdami 90:61.

Vidutiniškai po 19,4 taško, 13,4 atkovoto kamuolio ir 2,7 bloko rinkęs J. Valančiūnas buvo išrinktas naudingiausiu čempionato žaidėju.

Po metų Lietuvos krepšinio sirgaliai masiškai plūdo į Rygą, kur vyko lemiamos U19 pasaulio čempionato kovos. Lietuviai kluptelėjo jau pirmajame pirmenybių mače su Kroatija, o paskui nusileido ir amerikiečiams, tačiau galiausiai pusfinalyje 85:68 pranoko rusus, o finale – 85:67 – serbus.

Lemiamas pirmenybių rungtynes stebėjo daugiau nei 10 tūkst. sirgalių iš Lietuvos, atkakusių į kaimyninės šalies sostinę ir žaliai nudažiusių Rygos arenos tribūnas.

Vėl spindėjo J. Valančiūnas, kurio asmeniniai rodikliai (vid. 23 taškai, 13,9 atkovoto kamuolio) jam lėmė dar vieną MVP prizą.

2012 metais J. Valančiūno jaunimo rinktinėje jau nebuvo – tada jis su vyrų rinktine rungėsi olimpinėje atrankoje ir galiausiai olimpinėse žaidynėse, – tačiau ir be didžiausios žvaigždės likusi komanda įrodė esanti neeilinė.

Nukeliavę iki finalo, jame K. Maksvyčio auklėtiniai dramatiškai palaužė prancūzus su Leo Westermannu ir Axeliu Toupane’u priešakyje. Dvikovos pabaigoje Edgaras Ulanovas perėmė kamuolį iš Westermanno ir lietuviai triumfavo 50:49, taip pergalingai pabaigdami savo žygį per jaunimo čempionatus.

2007 metais jie triumfavo olimpiniame jaunimo festivalyje, 2008, 2010 ir 2012 metais tapo Europos čempionais, o 2011 – pasaulio pirmenybių nugalėtojais.

„Visada, kai laimi pirmą vietą ir atsiduri ant žaidėjų rankų, yra ypatinga akimirka, – specialiai šiai komandai išleistame fotoalbume „Auksinis Lietuvos jaunimas“ cituojamas K. Maksvytis. – Kiekvieną akimirką dar dabar kaip vakar atsimenu. Pradedant Serbijos olimpiniu festivaliu, baigiant čempionatais Italijoje, Lietuvoje ir Latvijoje. Tačiau pačios įsimintiniausios rungtynės – su serbais. Po rungtynių rūbinėje su treneriais sėdėjome sėdėjome sustingę, nes laimėjome neįtikėtinai, išnešėme sveiką kailį, ir tada koridoriumi atbėga žaidėjai, šokinėjame, apsikabiname. Tai – nenusakomos emocijos.“

1992 metų karta padovanojo ne vieną aukščiausiame lygyje žaidžiantį krepšininką. Valančiūnas, Ulanovas, Rokas Giedraitis ir Arnas Butkevičius apsivilko nacionalinės rinktinės marškinėlius, LKL pirmenybėse žaidė ar tebežaidžia Skučas, Egidijus Mockevičius, Dovydas Redikas, Vytenis Čižauskas, Rolandas Jakštas.

6. Bronza 2010 m. pasaulio čempionate

R. Dačkaus / basketnews.lt nuotr.

Tame čempionate Lietuvos neturėjo būti. Po fiasko 2009 metų Europos pirmenybėse, kur nė nepasiekė ketvirtfinalio, Lietuvos rinktinė neiškovojo vietos 2010 metų pasaulio čempionate ir taip galėjo turėti pirmą laisvą vasarą nuo 2002 metų.

Visa laimė, kad FIBA tais laikais vietas pirmenybėse dalijo laisva ranka – keturias iš 24 vietų čempionate buvo galima tiesiog nusipirkti.

Tai buvo pavadinta vardiniais kvietimais, tačiau už juos reikėjo susimokėti. Lietuvos krepšinio federacija (LKF) siekė surinkti pusę milijono eurų, tačiau atrodė, kad tai nebepavyks – 2009 metų lapkritį buvo paskelbta, kad žlugo derybos su vienu iš rėmėjų.

Sumokėti pinigus į FIBA sąskaitą reikėjo iki tų pačių metų gruodžio 10-osios ir tik paskutinėmis dienomis paaiškėjo, kad LKF rėmėją visgi rado – juo tapo Antanas Guoga ir jo tuomet valdyta lažybų bendrovė „Tonybet“.

Lietuviai susimokėjo mokestį, gavo vardinį kvietimą, o visa kita… istorija. Netikėta istorija.

Niekas Lietuvoje netikėjo, kad ta 2010 metų rinktinė gali ką nors skambaus nuveikti. Po ankstesniojo čempionato buvo atsisveikinta su treneriu Ramūnu Butautu ir nacionalinės komandos stratego vietą užėmė Kęstutis Kemzūra. Jam teko jauna ekipa be pagrindinių komandos žvaigždžių – Šarūnas Jasikevičius, Darius Songailą, Rimantas Kaukėnas, broliai Lavrinovičiai čempionatą praleido, Ramūnas Šiškauskas jau anksčiau buvo paskelbęs apie karjeros rinktinėje pabaigą.

K. Kemzūra turėjo vieną ryškią žvaigždę – Liną Kleizą, o aplink jį – jaunus, tačiau rinktinės lygiu dar nieko pernelyg nenuveikusius Mantą Kalnietį, Martyną Pocių, Paulių Jankūną, Joną Mačiulį, Renaldą Seibutį ir kitus.

R. Dačkaus / basketnews.lt nuotr.

Kad tai – neeilinė ekipa, buvo galima įsitikinti jau grupių etape. Antrajame pirmenybių mače su Kanados rinktine lietuviai turėjo 17 taškų deficitą, tačiau laimėjo. Kitoje dvikovoje su tuometiniais pasaulio čempionais ispanai mūsiškiai buvo 18 taškų duobėje, tačiau taip pat išsikapstė.

Grupėje taip pat pranokę Naujosios Zelandijos, Prancūzijos ir Libano rinktines, lietuviai aštuntfinalyje pranoko kinus, o ketvirtfinalyje 104:85 nušlavė Argentiną.

Vienintelę nesėkmę mūsiškiai patyrė pusfinalyje, kuriame 74:89 turėjo pripažinti JAV rinktinės jėgą. Mače dėl trečiosios vietos serbai buvo palaužti 99:88.

„Aš tik skėsčiojau rankomis prie šoninės linijos, – savo indėlį į Lietuvos rinktinės pergalę mažajame pasaulio čempionato finale įvardijo K. Kemzūra. – Viską padarė krepšininkai ir mano pagalbininkai“.

Tikra žvaigžde pasaulio čempionate buvęs L. Kleiza per rungtynes vidutiniškai pelnydavo po 19 taškų, atkovodavo po 7,1 kamuolio ir buvo išrinktas į simbolinį čempionato penketą.

5. Vladimiro Romanovo era „Žalgiryje“

R. Dačkaus / basketnews.lt nuotr.

Šis etapas prasidėjo dar praėjusiame dešimtmetyje, tačiau visu smarkumu įsisiūbavo šiame. Kauno „Žalgiriui“ išgyvenant didžiausią finansinę krizę klubo istorijoje, 2009 metų gegužę paskelbta, kad naujuoju ekipos savininku tapo V. Romanovas, „Ūkio banko“ savininkas ir vienas turtingiausių šalies verslininkų.

Po gana ramaus inauguracinio periodo, V. Romanovas šio dešimtmečio pradžioje buvo bene dažniausiai antraštėse mirgėjęs krepšinio pasaulio veikėjas.

Vienas didžiausių su juo susijusių skandalų – trenerio Dariaus Maskoliūno atleidimas 2010 metų LKL finalo įkarštyje. „Žalgiriui“ serijoje iki keturių pergalių atsiliekant 1-2, D. Maskoliūnas buvo nušalintas nuo komandos ir ji liko be trenerio. Asistentas Gvidonas Markevičiuis atsisakė užimti kolegos vietą, sporto direktorius Šarūnas Sakalauskas į šią poziciją taip pat nesėdo, todėl treneriais tapo… patys žaidėjai.

Iš pradžių ekipai dirigavo komandos kapitonas Dainius Šalenga, o po to iniciatyvos ėmėsi vyriausias jos žaidėjas Marcusas Brownas. Be tikro trenerio likę kauniečiai laimėjo du finalo serijos mačus, tačiau galiausiai pralaimėjo seriją Vilniaus „Lietuvos rytui“ 3-4.

Prieš tą tą patį sezoną skandalingai buvo atleistas ir Ramūnas Butautas. Tapęs „Žalgirio“ strategu 2009 metų pabaigoje, vos po šešių savaičių darbo jis buvo išmestas iš ekipos nepaisant to, kad ją išvedė į Eurolygos „Top 16“ etapą.

Trenerio atleidimo tema skambėjo ir 2010-2011 m. sezono pirmoje pusėje, kai prieš pat Kalėdas darbo neteko Aco Petrovičius.  „Žalgiris“ Eurolygoje startavo laimėdamas 5 rungtynes per 8 mačus ir anksti užsitikrindamas vietą „Top 16“ etape, tačiau Petrovičius buvo nuimtas po netikėto pralaimėjimo Mariupolyje, VTB Vieningosios lygos rungtynėse.

2011 metais V. Romanovo iniciatyva „Žalgiryje“ atsidūrė du NBA žaidėjai, Sonny Weemsas ir Ty Lawsonas, o treneriai vėl keitėsi pasiutusiai. Ilias Zouros buvo atleistas vos po vieno Eurolygos mačo, treneriu trumpai dirbo Vitoldas Masalskis, o po to atvyko Aleksandras Trifunovičius.

V. Romanovo valdymo laikotarpį lydėjo gandai apie jo nurodymus treneriams ir netradicinius žaidėjų vertinimo būdus. Klubo savininkas strategams iš anksto pateikdavo nurodymus, kas, kada ir kiek turi žaisti, o krepšininkų fizines ir emocines galimybes vertindavo „Odos dujų analizatoriumi“ – niekur pasaulyje medicinos nepripažįstamu aparatu.

V. Romanovo era Kaune baigėsi 2013 metų vasarį, kai buvo sustabdyta jo valdyto „Ūkio banko“ veikla. Tų pačių metų gegužę V. Romanovas išvyko į Maskvą ir nuo to laiko Lietuvoje nebuvo.

4. Ballai Lietuvoje

V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

2017 m. gruodžio 11 dienos vakarą Lietuvos internetą sudrebino žinia, kad bene garsiausia JAV krepšinio šeima, Ballai, derasi su Prienų-Birštono „Vytauto“ komanda dėl kontrakto jaunėliui LaMelo ir antrajam sūnui LiAngelo. Vyriausiasis Ballas, Lonzo, tuo metu jau žaidė NBA.

Vos po poros valandų paskelbta, kad abi pusės savo bendradarbiavimą įtvirtino parašais. Tai buvo neregėto masto žinia, aptarinėta ne tik visoje Lietuvoje, bet ir didžiuosiuose JAV sporto kanaluose.

Taip prasidėjo kelis mėnesius trukusi psichozė, kokios Lietuvoje dėl užsieniečių dar nėra buvusios.

Kai 2018 m. sausio pradžioje Ballai nusileido Vilniaus oro uoste, juos pasitiko tokia žurnalistų minia, tarsi būtų atskridusios kelios roko grupės. Tarsi Mesijas per minią kelią skynęsis talentingųjų vaikų tėtis LaVaras Ballas mėtė vieną skambų pažadą po kito.

ESPN, „Bleacher Report“ ir „Sports Illustrated“ atsiuntė savo žurnalistus į Lietuvą, o po poros dienų vykusioje spaudos konferencijoje Ballai su „Vytauto“ marškinėliais pozavo visam pasauliui.

V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

LaVaras džiaugėsi santykiais su treneriu Virginijumi Šeškumi, „Vytauto“ vadovai nespėjo atsiginti verslo pasiūlymų, o Lietuvos vardas skambėjo visame pasaulyje.

Visgi medaus mėnuo greitai baigėsi. „Vytautas“ strigo LKL pirmenybėse, taip ir nepakildamas iš turnyrinės lentelės dugno, o jaunėlis LaMelo neatrodė galintis žaisti tokiame lygyje.

Tam, kad LaMelo gautų pakankamai žaidimo patirties, „Vytautas“ 2018 m. sausio 6 d. paskelbė pasitraukiantis iš Baltijos krepšinio lygos (BBL) ir žaisiantis savo paties organizuojamame „Big Baller Brand Challenge“ turnyre, kuriame planuota varžytis su jaunimo komandomis.

Teisės transliuoti šį turnyrą buvo parduotos „Facebook“ ir tai iliustravo dar vieną neeilinį žingsnį Lietuvos krepšinio pasaulyje.

Didžiulio ažiotažo spaudžiama „Vytauto“ komanda specialiame turnyre žaisdavo tarsi parodomosiose rungtynėse. Tai pasiekė tokį lygį, kad LaVaras Ballas net tapo „Vytauto“ treneriu ir dirigavo komandai per draugiškus mačus.

LaMelo rinko trigubus dublius, LiAngelo išsimesdavo virš 40 metimų, tačiau kuo toliau, tuo šis bendradarbiavimas buvo labiau nuodingas abiem pusėms. Pavasario pabaigoje Ballai ir „Vytautas“ tyliai išsiskyrė.

3. Kauno „Žalgiro“ patekimas į Eurolygos finalo ketvertą

J. Auškelio / basketnews.lt nuotr.

2018 metų balandžio 26-oji Kaune buvo smagi diena. Galbūt net pati smagiausia šį dešimtmetį. Š. Jasikevičiaus treniruojamas Kauno „Žalgiris“ tą vakarą 101:91 palaužė Pirėjo „Olympiakos“ ir iškovojo kelialapį į Eurolygos finalo ketvertą.

Tai buvo pirmas toks „Žalgirio“ pasiekimas nuo 1999 metų. Maža to, per visą šį laiką kauniečiai nė sykio net nežaidė Eurolygos atkrintamosiose.

Solidžiai žaidę jau reguliariajame sezone, kuriame iškovojo 18 pergalių, patyrė 12 pralaimėjimų, ir užėmę šeštąją vietą, žalgiriečiai jau pirmajame ketvirtfinalio mače Pirėjuje pranoko vietos „Olympiakos“ ir perėmė namų aikštės pranašumą.

Po pralaimėjimo antrajame mače serijos rezultatas tapo lygus, tačiau Kaune graikai nebeturėjo šansų.

Dalydamiesi „Žalgirio“ arena su pasaulio ledo ritulio čempionato kovomis, žalgiriečiai žaidė palaikomi kiek mažesnės minios nei įprasta, tačiau tai netrukdė jiems iškovoti dvi skambias pergales.

„Tai yra logiškas rezultatas, su visa pagarba varžovams, kadangi „Žalgirio“ organizacija yra viena geriausių Europoje, galbūt net viena geriausių pasaulyje, – po ketvirtfinalio etapo kalbėjo Š. Jasikevičius. – Čia viskas eina nuo viršaus iki apačios. Mums padeda miestas, turime gerus vadovus, žaidėjus. Tokį rezultatą sunku pasiekti kasmet, bet porą kartų per dešimt metų „Žalgiris“ turi būti aštuntuke, o jeigu kažkiek padeda detalės, tai ir ketverte.“

„Tiesiog nerealu, man, kaip kauniečiui, su savo komanda patekti į ketvertą… Žaidžiau, žaidžiau ir sulaukiau“, – džiaugsmu spindėjo 15 sezonų (14 iš jų – su „Žalgiriu“) vietos finalo ketverte siekęs P. Jankūnas.

P. Jankūnas kartu su komandos draugu Kevinu Pangosu tą sezoną buvo išrinktas į antrąją simbolinę geriausių Eurolygos žaidėjų komandą.

Finalo ketverte Belgrade „Žalgirį“ palaikė triukšminga tūkstantinė minia, tačiau svajonės apie didesnius laimėjimus subliuško pusfinalyje, kuriame kauniečius sustabdė Stambulo „Fenerbahče“ – 76:67. Po poros dienų „Žalgiris“ reabilitavosi mažajame finale 79:77 pranokdamas Maskvos CSKA.

„Jaučiamės, kad atlikome gerą darbą, jaučiame, kad padarėme žmones laimingus ir tai yra svarbiausia“, – po paskutinių rungtynių sakė Š. Jasikevičius.

2. Lietuvos rinktinės sidabro medaliai 2013 ir 2015 Europos čempionatuose

R. Dačkaus / basketnews.lt nuotr.

Nacionalinė Lietuvos rinktinė du kartus šį dešimtmetį buvo per žingsnį nuo aukso medalių. Tokios sėkmingos dviejų paeiliui Europos čempionatų atkarpos nėra buvę per visą šalies krepšinio istoriją.

Jono Kazlausko treniruojamos rinktinės 2013 ir 2015 metais puošėsi sidabro medaliais ir taip į ekstazę varė tūkstančius krepšinio gerbėjų Lietuvoje.

2013 metais prireikė mažo stebuklo, kai pirmojo etapo lemiamose rungtynėse su Bosnija ir Hercegovina Lietuvos rinktinė netikėtai atsidūrė 16 taškų duobėje. Mūsiškiai galėjo pralaimėti iki 9 taškų ir juos traukti ėmėsi L. Kleiza, kurio du tritaškiai padėjo sumažinti deficitą ir galiausiai mūsiškiai pralaimėjo skirtumu, kuriuo galėjo pralaimėti – 72:78.

Po šio sudėtingo laimėjimo sekė užtikrintos pergalės prieš Prancūzijos, Belgijos ir Ukrainos rinktines. Ketvirtfinalyje J. Kazlausko auklėtiniai 81:77 eliminavo italus, pusfinalyje 77:62 įveikė kroatus ir buvo sustabdyti tik finale.

Nors antrajame etape prancūzus buvo įveikę 76:62, lemiamoje čempionato dvikovoje mūsiškiai antrajame kėlinyje pralaimėjo atkarpą 3:22 ir galiausiai turėjo pripažinti varžovų persvarą 66:80.

Vidutiniškai po 11,4 taško čempionate pelnydavęs L. Kleiza buvo išrinktas į simbolinę pirmenybių komandą. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo paskutinis kartas, kai Kleiza vilkėjo rinktinės marškinėlius.

Po dvejų metų, 2015-asiais, lietuviai irgi buksavo grupių etape, užtikrintai atrodė atkrintamosiose ir neturėjo didelių vilčių finale.

Pirmajame etape, vykusiame Rygoje, J. Kazlausko auklėtiniai pralaimėjo belgams (74:76), vargo su estais ir čekais, bet demonstravo neįtikėtinus nervus per lemiamas kovas Prancūzijos Lilio stadione.

Aštuntfinalyje J. Mačiulis surengė vieną įspūdingiausių visų laikų Lietuvos rinktinės pasirodymų, į Gruzijos rinktinės krepšį įmesdamas 34 taškus, atkovodamas 6 ir perimdamas 4 kamuolius. Jis realizavo 3 tritaškius ir surinko 50 naudingumo balų, taip ant savo pečių ištempdamas Lietuvą tarp 8 stipriausiųjų.

Ketvirtfinalyje mūsiškiai per pratęsimą 95:85 palaužė italus, o pusfinalyje 67:64 eliminavo iki tol nė vieno pralaimėjimo nepatyrusią ir visas, išskyrus vieną pergalę dviženklėmis taškų persvaromis pasiekdavusią Serbiją.

Nukeliavę iki lemiamų rungtynių, jose mūsiškiai nuo pirmos iki paskutinės minutės vijosi ispanus ir galiausiai pralaimėjo 66:80.

„Manau, kad šita komanda, žinant, kaip viskas klostėsi, pasiekė daug. Gaila tik, kad finalas nepavyko“, – sakė J. Kazlauskas.

Du lietuviai, J. Mačiulis ir J. Valančiūnas, buvo išrinkti į simbolinę 2015 metų Europos čempionato rinktinę.

1. 2011 metų Europos čempionatas Lietuvoje

R. Dačkaus / basketnews.lt nuotr.

Svarbiausias šio dešimtmečio Lietuvos įvykis persipina su pirmuoju šio amžiaus dešimtmečiu. Dar 2004 metų lapkričio pabaigoje buvo paskelbta, kad Lietuvai patikėta surengti 2011 metų Europos pirmenybes – didžiausią tarptautinį renginį per šalies nepriklausomybę.

Kad tai padarytų, Lietuva turėjo iš pagrindų atnaujinti savo krepšinio infrastruktūrą ir taip šalyje per artimiausius septynerius metus išdygo keturios naujos arenos.

Prie 2004 metas atidarytos „Siemens“ arenos prisijungė Šiaulių arena (atidaryta 2007 m.), Panevėžio „Cido“ arena (2008 m.), Klaipėdos „Švyturio“ ir Kauno „Žalgirio“ arenos (abi 2011 m.).

Be to, iš pagrindų rekonstruota Alytaus arena.

2011 metų Europos čempionate pirmą kartą dalyvavo 24 rinktinės, padalytos į keturias grupes. Pirmojo etapo kovos vyko Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje, antrojo – Vilniuje, o atkrintamosiose varžybos – Kaune, 15,5 tūkst. žiūrovų talpinančioje „Žalgirio“ arenoje.

Į čempionatą buvo parduotas rekordinis tiems laikams bilietų skaičius (158 tūkst.), šalyje, skaičiuojama, apsilankė 20 tūkst. užsienio sirgalių, iš kurų daugiausia – gruzinų, slovėnų, rusų ir latvių.

Tai buvo neeilinis čempionatas ir pagal žiniasklaidos dėmesį rinktinei. Daugybė kamerų ir žurnalistų sekė kiekvieną žaidėjų ir trenerių žingsnį nuo pirmosios treniruočių stovyklos dienos, specialiai apie rinktinę buvo kuriamas ir dokumentinis filmas. Tomis 2011 metų vasaros ir rudens pradžios dienomis krepšinis Lietuvoje buvo ne antroji, o pirmoji religija.

Po sėkmingo 2010 metų pasaulio čempionato į nacionalinę komandą sugrįžo pripažinti veteranai – Š. Jasikevičius, R. Kaukėnas, D. Songaila, Kšištofas Lavrinovičius, todėl lūkesčiai buvo didžiuliai.

Kita vertus, dar iki čempionato treneriui K. Kemzūrai galvą skaudėjo dėl traumų. 2011 metų vasario pradžioje kelio menisko traumą patyrė L. Kleiza, o po poros mėnesių kelio raiščius nusitraukė J. Mačiulis.

Taip Lietuvos rinktinė neteko dviejų svarbių 2010-ųjų bronzos kalvių ir turėjo labiau remtis veteranais.

2011 metų Europos čempionatas lietuviams įsimins dėl apmaudaus pralaimėjimo ketvirtfinalyje. Po kartą suklupę pirmajame ir antrajame etapuose, lietuviai ketvirtfinalyje susitiko su Makedonijos nacionaline komanda ir per anksti patikėjo pergale.

Likus žaisti mažiau nei dvi minutes mūsiškiai pirmavo 65:61, tačiau Bo McCalebbo dvitaškis sumažino skirtumą perpus, o po apmaudžios D. Songailos klaidos Vlado Ilievski smeigė tritaškį ir išvedė makedonus į priekį – 66:65.

Lemiamai atakai lietuviai turėjo 11 sekundžių, tačiau Simo Jasaičio metimas buvo netaiklus, o Ilievski pataikęs vieną baudą įtvirtino makedonų pergalę (67:65).

„Žaidėme katastrofiškai, nusiteikimas ir susikaupimas buvo katastrofiški, – po mačo pyko rinktinės įžaidėjas Š. Jasikevičius. – Kovojome, bet, kai galva neveikia, visą laiką gaunasi, kad lipi į medį. Lipome, lipome į medį ir už tai buvome nubausti.“

Kitą dieną, nepraėjus nė 24 valandoms, Lietuvos rinktinės krepšininkai stojo į kovą su Slovėnijos rinktine ir tai buvo lemiamas mūšis dėl galimybės žaisti olimpinėse žaidynėse. Mūsiškiai laimėjo 80:77 ir iškovojo kelialapį į olimpinių žaidynių atranką.

Lietuvos rinktinės pasirodymas 2011 m. Europos čempionate visada bus prisimenamas su širdgėla, tačiau tai, kas buvo padaryta dėl šių pirmenybių, Lietuvos krepšiniui nešė, neša ir neš dividendus dar ne vienus metus. Modernios arenos pakėlė komandų ir LKL lygį, o šalis pademonstravo galinti surengti aukščiausio rango renginį.