Banguotas žaidimas Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), nokautuojantis iškritimas iš FIBA „Iššūkio“ taurės turnyro, daug kam netikėtai iškovota bronza Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės varžybose ir žygis iki pat Baltijos krepšinio lygos (BBL) finalo, kuriame teks išmėginti Latvijos čempionų pajėgumą. Tai – trumpa „Šiaulių“ komandos, rytoj Ventspilyje pradedančios iš dvejų rungtynių sudarytą BBL finalo seriją, sezono retrospektyva.

Ne sykį į duobę smukusi ir vieną savo lyderių Jonathaną Lee dėl traumos praradusi Saulės miesto ekipa vis tik pasiekė savo. Apie ambicijas priminę LKF taurės varžybose, BBL pusfinalyje savaitgalį šiauliečiai perlipo Utenos „Juventus“ barjerą ir čempionų titulą mėgins apginti dvikovose su „Ventspils“ kolektyvu, kurį treniruoja Lietuvos krepšinio gerbėjams puikiai pažįstamas latvis Robertas Štelmaheris.

„BasketNews.lt“ pirmųjų finalo rungtynių išvakarėse pakalbino vyriausiąjį „Šiaulių“ trenerį Gediminą Petrauską.

– Treneri, po atkaklaus pusfinalio mačo su „Juventus“ prabėgo vos kelios dienos. Ar jau spėjote panagrinėti būsimų varžovų – „Ventspils“ krepšininkų žaidimą? – „BasketNews.lt“ paklausė Petrausko.

– Dirbame ties tuo, tačiau laiko buvo ne per daugiausiai. Vakar turėjome laisvą dieną, nes reikėjo atsigauti po mačo Utenoje, o šiandien mėginame analizuoti latvių žaidimą, smulkmenas koreguosime ir rungtynių dieną. „Ventspils“ – gera komanda, pirmaujanti Latvijos čempionate, žaidusi Europos taurės turnyre ir BBL lygoje kol kas dar nesuklupusi. Tai – patyrusi ekipa, aukšto meistriškumo žaidėjų turinti įvairiose pozicijose. „Ventspils“ gretose neišsiskiria vienas ar du lyderiai – kolektyvas pasižymi komandiniu darbu. Taigi, pagrindinė mūsų mintis – sutrikdyti varžovų komandinius veiksmus, o ne stabdyti pavienus lyderius. Latvių gretose 6-7 žaidėjai per rungtynes renka maždaug po 10 taškų, patys gali nulemti rungtynių baigtį, todėl pavienių žmonių neišskiriame. Svarbiausia – komandinė gynyba.

– Pirmosios finalo rungtynės žaidžiamos rytoj Latvijoje, o atsakomasis mačas balandžio 1 d. vyks „Šiaulių“ arenoje. Ar šis „namų aikštės“ faktorius gali būti laikomas pranašumu?

– Iš tikrųjų sunku pasakyti, kur čia tas pranašumas. Pavyzdžiui, pernai tokio pranašumo mes neturėjome nei ketvirtfinalyje, nei pusfinalyje, nei finale, o šiemet turime tik finale. Todėl negaliu konstatuoti, ar tai geras, ar blogas dalykas. Žinau tiek, kad mums reikės dvejų kokybiškų rungtynių. Jeigu į Ventspilį nuvyksime su mintimi, kad atsigriebsime namie, bus prastai. Latviai namie žaidžiai labai pakiliai, todėl mums prireiks sunkiai dirbti.

– Jums tai bus jau antras BBL finalas iš eilės (pernai  šauliečiai finalo serijoje du kartus pranoko Prienų „TonyBet“, – aut. past.). Galbūt ši patirtis – „Šiaulių“ privalumas?

– Dvejų rungtynių finalo serijos, ir apskritai dvejų rungtynių serijos yra labai specifinės. Daug kas priklauso nuo to, kaip komandos susitvarko su psichologija, kaip sureaguoja į pirmųjų rungtynių rezultatą – ar atsipalaiduoja, ar susikaupia. Džiugina tai, kad turėsime keletą dienų pasiruošti atsakomajam mačui. Tiesa, kiek kliudys tai, kad šeštadienį žaidžiame LKL mačą su „Juventus“, bet toks jau tvarkaraštis. Per tą savaitę kažkokių korekcijų į žaidimą įvesime tiek mes, tiek varžovai.

– Krepšinio kuluaruose neretai diskutuojama, kaip komandoms apskritai pavyksta rasti motyvacijos BBL čempionato kovoms. Ką atsakytumėte?

– Šiuo atveju suveikia sportinis principas. Kiekvienas čempionatas, kuriame kovojama dėl prizinių vietų, komandą turi motyvuoti. Nesvarbu, ar tai „Iššūkio“ taurė, federacijos varžybos, BBL ar LKL. Be abejo, LKL mums yra pats svarbiausias turnyras, tačiau dabar, nužygiavę iki BBL finalo, tikrai negalime sakyti: ai, būsime antri, ir bus gerai. Tuo labiau, kad jaučiame papildomą spaudimą – esame praėjusių metų čempionai ir tikrai nenorime, kad galutinis rezultatas būtų prastesnis. Dabar liko tik finaliniai akordai.

– „Šiauliai“ šį sezoną žaidžia LKL ir BBL čempionatuose, dalyvavo FIBA „Iššūkio“ taurėje, vyko ir LKF finalo ketverto kovos. Ar žaidėjams tenkantis krūvis nėra pernelyg didelis?

– Kadangi mes žaidėme „Iššūkio“ taurėje, BBL kovas pradėjome tik nuo atkrintamųjų varžybų. Būtų buvę lygiai tas pats, jei be europinio turnyro būtume dalyvavę tik Baltijos lygoje. Tačiau taip, šiuo metu rungtynių skaičius atrodo labai didelis. Per savaitę žaidžiame po tris mačus, ir, žinant nedidelę mūsų rotaciją, tai nėra paprasta. Tačiau yra ir kita medalio pusė – mes šiuo metu pagavome žaidimo ritmą, o kai viskas sekasi neblogai, norisi žaisti ir žaisti, komanda laukia rungtynių. Tokį kelią pasirinkome patys – norėjome apginti BBL čempionų titulą, nusprendėme dalyvauti turnyre, todėl dabar turime jame visiškai išsikrauti.

– Vienu sezono metu komanda buvo įsmukusi į duobę, nuolat klupo LKL čempionate ir apskritai atrodė išsibalansavusi. Kaip pavyko atsitiesti?

– Aš manau, kad mums labai daug davė LKF taurės finalo aštuoneto turnyras, kur mes iškovojome bronzą. Praktiškai nuo tų varžybų mūsų sezonas apsivertė į gerąją pusę. Kovojome ir iki tol, bet mums nesisekė. LKL pirmaujame pagal rungtynių, kurios pralaimėtos 1-5 taškų skirtumu, skaičių. Regis, pralaimėjome kokias 6 įtemptas rungtynes, kur sėkmė galėjo pakrypti į vieną, arba į kitą pusę. Taip pat komanda labai skausmingai sureagavo į pralaimėjimą FIBA „Iššūkio“ taurės rungtynėse, kuomet Ušako „Sportif“ krepšininkai paskutinę sekundę metimu iš aikštės vidurio atėmė iš mūsų kelialapį į kitą etapą. Tais metimas ekipą paveikė itin neigiamai – pusantro mėnesio buvome šoko būsenoje ir niekaip negalėjome susigrąžinti pasitikėjimo savimi. O štai LKF taurės varžybos mums galų gale leido patikėti, kad einame teisinga linkme – dabar bandome nesustoti.

– Komandoje buvo ir sudėties permainų. Su „Šiauliais“ atsisveikino Martynas Linkevičius ir Tyleris Olanderis, ekipą papildė kitas amerikietis Jeffas Allenas. Ar tai turėjo kokios nors įtakos pagerėjusiems rezultatams?

– Bet kuriuo atveju, komandos branduolys išliko tas pats. Nei Martynas, nei Tyleris nebuvo figūruojančios personos, o vėliau prie mūsų prisijungęs Jeffas yra kiek kitokio tipo žaidėjas. Aš norėčiau išskirti kitą aspektą – paradoksalu, tačiau komandą sutelkė Jonathano Lee trauma. Visi suprato, kad praradę vieną lyderių ir vis dar norėdami kažką pasiekti, turės pasitempti. Iš rikiuotės iškritus Lee mes nebeturėjome kur trauktis ir parodėme charakterį – vyrai galėjo išskysti, tačiau taip nenutiko. Priešingai – žaidėjai susirėmė pečiais.

– Lee komandai šį sezoną nebepadės. Ar visi kiti krepšininkai yra sveiki ir galės rungtyniauti finalo mačuose su „Ventspils“ ekipa?

– Taip, Lee šį sezoną neberungtyniaus, tačiau visi kiti krepšininkai yra pasirengę žaisti. Be abejo, smulkių traumelių yra, tačiau jų turi kiekvienos krepšinį žaidžiančios komandos nariai.

– Trumpai apibūdinkite komandos tikslus LKL pirmenybėse. Paskutinį sykį bronzą „Šiauliai“ iškovojo 2010 m., 2012-ųjų pavasarį ekipai pavyko nužygiuoti iki mažojo finalo, o praėję du sezonai šiauliečiams baigėsi ketvirtfinalio etape. Koks rezultatas tenkintų šiemet?

–  Be abejo, tenkintų tik auksas (juokiasi).  Kalbant rimčiau, šiuo metu situacijos stengiamės neglobalizuoti ir atskirai žiūrime į kiekvienas rungtynes. Be abejo, situacija šiuo metu tokia, kad norisi žvelgti į turnyro lentelės viršūnę ir galvoti, kaip „pagauti“ vieną ar kitą komandą, bet ten šiuo metu didelė painiava. Aišku, kad niekas jau pirmame atkrintamųjų etape nenori žaisti su „Žalgiriu“, „Lietuvos rytu“ ar „Neptūnu“, tačiau visi nuo jų juk nepabėgs. Trims komandoms vis tiek  teks žaisti su vadinamaisiais grandais. Ką gausime, su tuo ir žaisime, o dabar ruošiamės kiekvienam mačui iš eilės ir siekiame iškovoti kuo daugiau pergalių, kad užimtume kuo aukštesnę vietą ir ketvirtfinalyje gautume sąlyginai mažiau pajėgų varžovą.