24-erių 190 cm Lietuvos rinktinės ir Marijampolės "Sūduvos" komandos puolėja Kaune – dažna viešnia. 60 km tarp Kauno ir Suvalkijos sostinės jai tenka įveikti kone kiekvieną savaitę. Lietuvos sporto universiteto magistro diplomo siekianti žaidėja studijas derina su sportine karjera.

O ji iš Šiaulių kilusiai aukštaūgei klostosi itin sėkmingai. Ne vienus metus Kauno "Aisčių" ekipos lydere buvusi Laura užpernai atkreipė pajėgiausio šalies moterų krepšinio klubo – "Sūduvos" – dėmesį. Pirmasis sezonas perspektyviai krepšininkei klostėsi palankiai, kol nepasiekė lemiamo etapo. Grumtynėse dėl Lietuvos čempionių titulo neabejotina favorite laikyta "Sūduva" sensacingai nusileido Kauno rajono "Hoptrans-Sirenoms".

Šiemet situacija apsivertė aukštyn kojomis. Marijampolietės, nors ir buvo atsidūrusios ant bedugnės krašto, vis dėlto laimėjo didžiojo finalo mačą, o L.Svarytė pelnė turbūt visas jos pozicijos žaidėjai svarbiausias nominacijas – tapo naudingiausia, rezultatyviausia ir daugiausia kamuolių atkovojusia krepšininke.

Savaitgalį "Sūduvos" lyderė Druskininkuose padėjo savo ekipai iškovoti paskutinį sezono trofėjų – Baltijos moterų krepšinio lygos (BWBL) bronzą.

– Ar pergalė Lietuvos čempionate nesutrukdė rengtis Baltijos lygos finalams? – pasiteiravome krepšininkės.

– Tikrai ne. Žinojome, kad sezonas baigsis tik po Baltijos lygos finalo ketverto turnyro, tad šalies čempionių titulo pernelyg nelaistėme. Nesakau, kad nešventėme, bet tai nedarėme labai audringai (juokiasi – aut. past.).

– Lietuvos čempionės titulo siekėte nuo pat 2009-ųjų, kai pirmąsyk apsivilkote Šiaulių "Rūtos" komandos marškinėlius. Ką jums reiškia pergalė, kurią medžiojote net aštuonerius metus?

– Labai daug, nes to laukiau taip ilgai. Džiaugsmas – begalinis. Ypač dėl to, kad šį sezoną jau buvome užsibrėžę konkretų tikslą – privalome laimėti. Tad kai savo pareigą pagaliau įvykdėme, džiaugėsi ir žaidėjos, ir treneriai, ir Marijampolės klubo vadovai. Smagu, kad nenuvylėme žmonių lūkesčių.

– Finalo serija, kaip ir pernai, klostėsi labai permainingai. Pasakykite atvirai: ar, "Hoptrans-Sirenoms" netikėtai išsiveržus į priekį 2:1 ir iki jų triumfo likus vos vienam žingsniui, Garliavoje jums nedrebėjo rankos? Nesibaiminote, kad ta dvikova jums galėjo būti paskutinė?

Pernai verkėme visos, nemažai ašarų nutekėjo. Labai liūdėjau, nors tai buvo pirmas mano sidabro medalis. Šiemet irgi verkiau, bet jau iš laimės.

– Taip, nerimo buvo su kaupu. Mums labai trūko traumuotos pagrindinės vidurio puolėjos Ivetos Šimkutės. Tačiau įkvėpė klubo vadovų ir sirgalių pasitikėjimas mumis, kad galime nugalėti ir Garliavoje, kad finalo mačas dar toli gražu nenulemtas. Treneris Rimvydas Samulėnas įtikino, kad nebeturime kur trauktis, privalome aikštėje kautis iš paskutiniųjų, žaisti visa širdimi. Be to, grįžome prie sau įprastos gynybos sistemos, kurią prieš tai buvome pakeitę… Ta pergalė Garliavoje ir buvo kertinė. Supratome, kad savo aikštėje, palaikomos savų sirgalių, aukso medalių nebeatiduosime.

– Pernai "Sūduva" taip pat turėjo galingą komandą, bet titulai netikėtai išsprūdo. Ar tąsyk nubraukėte ašarą?

– Pernai dar prieš finalus mums visi kabino aukso medalius, tad, matyt, ir pačios tuo patikėjome per anksti. Manėme, kad laimėsime be kovos. Tačiau tąsyk "Sirenos" mus skaudžiai nuleido ant žemės. Ar verkiau? Verkėme visos, nemažai ašarų nutekėjo. Labai liūdėjau, nors tai buvo pirmas mano sidabro medalis. Šiemet irgi verkiau, bet jau iš laimės (šypsosi – aut. past.).

– Ar ir už aikštės ribų esate tokia jautri?

– Būna, kad žiūrėdama romantinį filmą ar animacinį filmuką apsiverkiu. Ypač kai filmas apie gyvūnus, kai šuniukai miršta... Susigraudinu.

– Ant parketo jūs – kovotojos pavyzdys. Grumdamasi po krepšiais nenusileidžiate net fiziškai galingesnėms varžovėms. O gyvenime?

– Kovinga esu visur. Ir sporto aikštėje, ir gyvenime stengiuosi eiti iki pabaigos.

– Kur kova, ten ir mėlynės, žaizdos. Ar dažnai į pasimatymą einate slėpdama susidūrimų su priešininkėmis padarinius?

– Šį sezoną man pasisekė – mėlynėmis veido dar nepasipuošiau... Bet ant kūno pasitaiko dažnai, ypač ant kelių, alkūnių. Tačiau mano draugas dėl to nepriekaištauja.

– Matyt, todėl, kad ir pats yra sportininkas?

– Atspėjote, jis irgi žaidžia krepšinį. Šį sezoną atstovavo "Mažeikių" klubui Nacionalinėje krepšinio lygoje. Tad mėlynės ant kūno jam pačiam – kasdienybė. Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad draugas supranta mano darbo specifiką, kantriai priima ir mano nuovargį, ir ilgus išsiskyrimus, kai sezono metu nesimatome ištisas savaites.

– Tapote geriausia žaidėja visose svarbiausiose Lietuvos čempionato statistikos kategorijose. Ar tai įrodo, kad jau išaugote šalies pirmenybių marškinėlius ir atėjo metas išbandyti jėgas užsienio klube?

– To tikrai norėčiau. Būtų smagu pradėti legionierės karjerą, ypač kur daug saulės, šilta ir kur gero lygio moterų krepšinis. Pavyzdžiui, Ispanijoje. Bet apie tai svarstysiu, jei sulauksiu įdomių pasiūlymų. Kol kas mane Marijampolėje viskas tenkina.

– Nepaisant sėkmingos karjeros klubuose, Lietuvos rinktinėje jums ne itin sekasi. Prieš 2015-ųjų Europos čempionatą nepatekote į pagrindinę sudėtį, į 2017-ųjų pirmenybes lietuvės apskritai nepateko. Kada skinsite pergales ir su šalies nacionaline komanda?

– Iš tiesų rinktinėje dar nieko neįrodžiau. Viena vertus, mano pozicijoje – didžiulė konkurencija, Lietuva visada turėjo pajėgių aukštų krepšininkių (šypsosi – aut. past.). Kita vertus, savo žaidimu aš rinktinėje nelabai pritapdavau. Matyt, dar trūko įgūdžių. Tačiau viena mano svajonių – vilkint rinktinės marškinėlius sėkmingai pasirodyti aukščiausio lygio turnyre. Kaip kad pasisekė pernai vasarą, kai su Lietuvos sporto universiteto merginomis Kinijoje tapome pasaulio trijulių krepšinio čempionėmis. To paties reikėtų siekti ir didžiajame krepšinyje.