Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas po antrojo iš eilės pralaimėto Europos čempionato finalo dar kartą pažymėjo, kad ši Lietuvos rinktinė dar labai jauna, o daugeliui jos žaidėjų geriausi karjeros metai – priešakyje.

„Visų pirma visu sveikinu su antra vieta ir patekimu į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Manau, kad tai yra didžiulis pasiekimas. O liūdnas esu todėl, kad tai jau pasiekėme prieš dvi dienas ir norėjosi kažko daugiau. Būna dienų, kaip šiandien, kai niekas nesisekė, – žurnalistams po prizininkų apdovanojimo ceremonijos sakė J.Kazlauskas. – Gaila, kad Rygoje taip žaidėme, ir dabar taip pat pabaigėme. Žiūrint iš kitos pusės, mūsų jau jėgos buvo ant ribos. Ir kai nėra šviežumo, kai save bandai priversti, nėra lengva. Aišku, čia yra finalas, ir mes jau antrą finalą nusileidžiame varžovams. Tačiau manau, kad šita komanda, žinant kaip viskas klostėsi, pasiekė daug. Gaila tik, jog finalas nepavyko.“

– Mačo pradžioje matėsi, kad krepšininkai susikaustę. Kodėl?

– Dabar „ant karštųjų“ sunku kalbėti, tačiau galbūt per daug pradėjome galvoti, atsirado per didelis jaudulys. Jeigu visą psichologiją žinočiau, būčiau Dievas. O dabar esu tik treneris. Žinojome, kokiu deriniu jie pradės rungtynes. Tokiu mes jau buvome „išmaudyti“ Rygoje, žinojome, ką jie darys, tačiau vėl buvo tas pats. Teko imti pertraukėlę, sakyti, ką daryti. Apskritai kalbant apie visą turnyrą, mums labai trūko kūrėjų. Tai yra pati didžiausia problema. Trūksta „aštrinančių“ žaidėjų, kai kurie krepšininkai tai dar per jėgą. Trūksta perimetro žaidėjų, galinčių įkišti kamuolį Jonui. Mantas per turnyrą akivaizdžiai gavo per didelį krūvį. O tai ir lemia kitokius sprendimus rungtynių metu.

Kalbant sąžiningai, manau, kad mūsų pasiekimas yra didelis. Jeigu dabar pagalvotume, kokios komandos bus olimpinėje atrankoje, būtų sunku pasakyti, kad patekimas į atranką yra laimėjimas. Nes visi nori rengti tas atrankas, o ten ir Serbija, ir Prancūzija, ir Kroatija, nori ir Turkija. O jeigu pridėsime dar Kanadą su devyniais NBA žaidėjais, patys suprantate, kas per tas atrankas darysis. Visi nori, bet viltis miršta paskutinė. J. Valančiūnas – žaidžia šauniai, tačiau jam tik 23 metai. Jam dar tik prasideda didysis krepšinis. Manau, kad jam dar viskas prieš akis.

– Pau Gasolis šiandien turbūt padarė savo?

– P. Gasolis ir šita komanda jau ne kartą buvo panašiose situacijose, ji žino, kaip tvarkytis su panašaus tipo įtampa. Mes, deja, nesusitvarkėme.

– Labai sudėtingas čempionatas. Buvo matyti, kad po rungtynių guodėte krepšininkus. Ar dabar labai sunku?

– Žinote, visi atidavė visas jėgas. Buvo rungtynių kad traukė vienas, buvo, kad traukė kitas. Mantas žaidė iš paskutiniųjų, bet nenorėkime iš jo daugiau, nei jis gali duoti. Prisiminkite, kad jis praleido visą sezoną, netgi nutraukė kontraktą su Rusijos klubu, kad susitvarkytų problemas. Jis atidavė save visą.

– Kalbant apie Luką Lekavičių, ar jį ištiko pernykštis Šarūno Vasiliausko likimas?

– Na ne visai taip. Atrodo, kad žaidi draugiškus turnyrus ir kažką įveiki, visi pradeda šnekėti ir girti. Tačiau aš žinau, kas bus, kai atvažiuosi į pasaulio ar Europos čempionatą, į olimpines žaidynes. Čia viskas pasikeičia, žmonės tampa kitokiais. Čia negali daryti žingsnelio atgal, čia skaičiuojama kiekviena pergalė. Nėra taip, kad galiu mesti atsipalaidavęs, laisvas. Čia viskas pasikeičia. Ir vieni pamažu kyla, kiti, galbūt, negali žaisti rinktinėje. Na pas mus buvo didelė karta gerų žaidėjų – Š. Jasikevičius, S.Štombergas, R.Šiškauskas. Taip, Š.Jasikevičius mums atnešė daug gražių pergalių, tačiau jeigu mes prisiminsime 1999 metus, kiek buvo klaidų? Taip pat ir su S.Štombergu. Karta turi užaugti, turi subręsti. Čia tik A.Sabonis buvo išimtis, kuris žaidė už vyrus devyniolikos metų. Bet tokie gimsta kartą per šimtą metų.

Išsamesnis J. Kazlausko komentaras: