„Jausmas – dvejopas. Supranti, kad neini jaunyn ir reikia užleisti vietą kitiems, bet kad to jaunimo nelabai yra, jų žaidžiamas krepšinis mums, vyresniems, nelabai patinka“, – kalbėjo J.Mačiulis.

37-erių buvęs Lietuvos rinktinės puolėjas pernai, nepaisant atkaklių įkalbinėjimų, nutarė pakeisti veiklos pobūdį.

Iš krepšinio J.Mačiulis nedingo. Atvirkščiai – veiklos vagų netgi padaugėjo. Kėdainiuose jis ne tik padėjo treneriui Gediminui Petrauskui, bet ir konsultavo komandos komplektavimo klausimais. Krepšinio gerbėjai Jono balsą ir ekspertinę nuomonę girdėjo ir per televizijos transliacijas iš Lietuvos krepšinio lygos (LKL) arenų.

„Kėdainiuose turiu savanorystės sutartį. Veikla arba veža, arba ne. Man treniravimas ir krepšinio vadyba yra įdomu, todėl kol kas dirbu už dyką ir mokausi“, – apie savo dabartinę veiklą pasakojo J.Mačiulis, apsilankęs „Kauno dienos“ televizijos studijoje ir atsakęs į laidos vedėjo Gražvydo Muižio klausimus.

– Pradėkime nuo aktualijų. Neseniai „Žalgirio“ arena išlydėjo Paulių Jankūną. Kokių minčių jums sukėlė buvusio bendražygio sprendimas baigti profesionalo karjerą?

– Atrodo, neseniai kartu žaidėme vaikų ir jaunimo turnyruose, daug visko išgyvenome, o jau kabiname sportbačius. Dėl to liūdna, bet prasideda naujas etapas – velkamės kostiumus ir dirbsime ne aikštėje, o kabinetuose.

– Sakėte, kad P.Jankūnas – protingas ir kovingas žaidėjas. Toks buvote ir jūs…

– Be charakterio aukštojo meistriškumo sporte nėra ką veikti. Paulius visada pasižymėjo mąstymu aikštėje, gudrumu, o jo alkūnes žinome visi. Beje, aš aikštėje esu palikęs tris dantis, bet ten buvo nuo Renaldo Seibučio alkūnės (juokiasi).

– Kartais pakritikuojate jaunimą, bet jaunoji karta neatsisako atvykti į rinktinę. Ar po sunkių sezonų jums tai buvo kančia, ar natūrali pareiga?

– Viskas vyko natūraliai. Manau, kad nuolatinis žaidimas rinktinėje mano karjerą šiek tiek patrumpino. Ypač 2014–2016 m., kai turėjau vos dešimt dienų atostogų. Po pasaulio čempionato likau klube Ispanijoje, o paskui – Europos čempionatas Prancūzijoje. Jam pasibaigus vėl išskridau su Madrido „Real“ komanda pradėti sezono. Ėjau kaip robotas į aikštę, bet akys nedegė. Buvau nuvarytas arklys. Neslėpsiu, buvo tokių vasarų, kai planuodavau praleisti be rinktinės, bet pagalvodavau: o kas, jeigu jie be manęs laimės medalį? Būtų nesąmonė. Reikia važiuoti!

Populiarumas: J.Mačiulis – vienas laukiamiausių per Kėdainių klubo susitikimus su sirgaliais. / kknevezis.lt nuotr.

– Atrodo, kad šiemet rinktinė susirinks stipriausios sudėties. Ką ji gali nuveikti rugsėjį vyksiančiame Europos čempionate?

– Pusfinalį turėtume pasiekti. Yra daug žaidėjų, pasiekusių karjeros piką arba artėjančių prie jo. Jie vaidina svarbų vaidmenį klubuose. Jonas Valančiūnas, Edgaras Ulanovas, Lukas Lekavičius, Marius Grigonis, Domantas Sabonis – turėsime gana subalansuotą komandą, bus patirties ir jaunystės lydinys.

Buvo vasarų, kurias planuodavau be rinktinės, bet persigalvodavau: o jeigu be manęs laimės medalį?

– Vienas iš rinktinės ramsčių – D.Sabonis. Ar neapgauna įspūdis, kad jis iš tėvo paveldėjo kovingą charakterį?

– Domantas – tinkamai auklėtas, tikras lietuvis. Jis ne tik kovingas, bet ir gerai supranta krepšinį, žino, kada ir kur aikštėje statyti užtvaras, kada to daryti nereikia, moka dalytis kamuoliu.

– Ar Rokas Jokubaitis, jūsų akimis, bus pagrindinis rinktinės įžaidėjas?

– Manau, kad taip. Krepšinis – komandinė sporto šaka, Rokas labiau tinka surikiuoti komandą. Pradedant rungtynes su juo, būtų daugiau tvarkos. Jeigu reikia pagreitinti žaidimą, paaštrinti atakas, tada labiau tinka L.Lekavičius. Lukas – geriau kovojantis individualiai, jam labiau tiktų įsijungti į žaidimą nuo atsarginių suolo ir taip suteikti papildomos energijos.

– Kaip paaiškintumėte šio sezono „Žalgirio“ nesėkmes?

– Priežasčių – ne viena. Pasakysiu tik tiek, kad pasikeitė trys treneriai, žaidimas nesiseka, krepšininkai jaučia aistruolių ir aplinkos spaudimą. Jiems reikėjo per trumpą laiką perprasti tris skirtingas žaidimo sistemas. Atrodo, kad jų smegenys tarsi mirusios. Jiems stinga ir pasitikėjimo savimi, ir noro.

– Susidaro įspūdis, kad kai kurie „Žalgirio“ žaidėjai, ypač legionieriai, nesistengia aikštėje. Ar jų nemotyvuoja Kaune gaunamas atlyginimas?

– Pirmiausia, nemanau, kad šiems žaidėjams, net ir padėjus ant stalo po 1 mln. eurų, kas nors pasikeistų. Yra ir kitas pavyzdys. Kėdainiuose žaidžiantis jaunas krepšininkas gauna 700 eurų algą, bet aikštėje stengiasi taip, jog vėliau prašosi keitimo, kad nuo didžiulio nuovargio išsivemtų. Manau, kad „Žalgirio“ bėdos prasidėjo dar rugsėjį, kai pasipylė pralaimėjimai, atsirado įtampa, pradėjo keistis treneriai. Paradoksalu, bet ta įtampa nuslūgo tik po pralaimėjimo LKL pusfinalyje „Lietkabeliui“. Atrodo, kad tada žalgiriečiai ėmė žaisti lengviau.

– Ar, būdamas „Žalgirio“ vadovu, rinktumėtės treneriu Kazį Maksvytį?

– Kodėl gi ne, bet jo vietoje nebūčiau pradėjęs darbo šio sezono pabaigoje.

Nuomonė: pasak J.Mačiulio, puolėjas E.Ulanovas (kairėje) reikalingas „Žalgiriui“. / LKL nuotr.

– Ką, būdamas sporto direktoriumi, paliktumėte Kaune iš šiemečio „Žalgirio“ sudėties?

– Pavyzdžiui, Tai Websteris neatitinka Eurolygos lygio. Jis tik sezono pabaigoje suvokė, kur atvyko ir kad čia – ne Naujoji Zelandija. Marekui Blaževičiui reikia daugiau žaidimo laiko, todėl reikia laikinai eiti į žemesnio lygio komandą. Mantui Kalniečiui būtų gražu pabaigti karjerą. Jis gali likti dar sezoną, bet tik trumpoms atkarpoms, jei bus parinkti stiprūs pagrindiniai įžaidėjai. Regimantas Miniotas Eurolygos traukinio nepatempia, nors yra geras žaidėjas. Artūras Milaknis – tik metikas, bet jis žino sistemas, moka atiduoti kamuolį aukštaūgiams po krepšiu. Vis dėlto – veteranas ir jo taikiklis atkrintamosiose varžybose buvo nusimušęs, bet jis ir kitąmet vaizdo negadintų. Juolab kad Karolis Lukošiūnas nepakeis A.Milaknio. K.Lukošiūnas gynybos grandyje beveik nieko nenuveikia, tad puldamas turi įmesti po 20 taškų, bet to nėra. Janis Strelniekas? Užrašyti ant dėžės „Dūžtantis“ ir išsiųsti į Rygą (juokiasi). Nebent liktų už daug mažesnį atlyginimą – gal 70–80 tūkst. per sezoną (gauna per 0,5 mln. eurų – aut. past.). Tylerį Cavanaugh pasilikčiau kaip nuo suolo kylantį sunkųjį puolėją. Tiesa, su sąlyga, kad būtų pasirašyta sutartis su kitu labai stipriu sunkiuoju puolėju. Nielsas Giffey turėtų grįžti į Vokietiją. Joffrey Lauvergne'as – geras žaidėjas, bet stebina jo kritusi psichologinė forma. Fiziškai jis atrodo gerai, bet man atrodo, kad jo mintys jau ne Kaune, – gal galvoja apie atostogas, gal apie kitą klubą. E.Ulanovas turėtų likti, bet svarbu, kad jis nepradėtų krėsti tokių dalykų, kaip kad šio sezono pradžioje. Taip, suprantu, kad Martino Schillerio nurodymu jis imdavo žaisti dviese prieš du į dešinę – į savo silpnąją pusę, natūralu, kad jam nesisekdavo, pasipildavo klaidų ir jis ėmė lūžinėti psichologiškai. Gerai, kad sezono pabaigoje pamatėme tikrąjį Edgarą.

– Ar „Žalgiris“ šiuo metu – tinkama vieta talentingam jaunimui tobulėti?

– Jau nebe. Vienintelis pastaruoju metu čia atsiskleidęs R.Jokubaitis į Kauną buvo atvežtas jau kaip susiformavęs žaidėjas. Kitų pavyzdžių išvis nėra. Žaidėjai ateina iš „Žalgirio“ jaunimo rengimo sistemos ne iki galo išmokę skaityti krepšinio situacijas, nemoka taisyklingai atlikti tam tikrų žaidimo elementų. Nesakau, kad blogai dirba individualiai, bet žaidimo suvokimo, kai kurių detalių jaunimui labai trūksta.

– P.Jankūnas velkasi sporto direktoriaus kostiumą. Ar, jūsų nuomone, jis bus geras vadovas?

– Žaidėjų matymo talentą jis turi, bet klausimas: kiek generalinis direktorius Paulius Motiejūnas jam suteiks laisvės? Kiek bus tariamasi kolegiškai? Jei jų ir K.Maksvyčio vizijos sutaps, bus gerai.